Iki projekto pradžios liko vos kelios dienos. „Šok!“ rengėjai užtikrina – rugsėjo 29-ąją startuosiantis projektas bus kitoks nei iki šiol matyti. Tai nebus šokių mokykla, tačiau nebus ir cirkas, į kurį dalis dalyvių ateina parodyti savęs ar išgarsėti. Čia dalyvaus savo srities profesionalai, talentingi šokėjai, kuriems sukiotis ant parketo – ne naujiena, o įprastas gyvenimo būdas.
Dar paėjusią savaitę portalas lrytas.lt kalbino Gytį Ivanauską, o šįkart - D.Žebrauską-Skruzdėliuką.
– Koks teisėjas būsite ir į ką kreipsite didžiausią dėmesį? – Tam tikra prasme man bus sunku teisėjauti vien todėl, kad šokio pasaulyje daugelį pažįstu. Sunku peržengti tą ribą, kai reikia vertinti draugus ir kolegas, tačiau, tikiuosi, su tuo lengvai susitvarkysiu. (Juokiasi.) Viliuosi, kad į šokių projektą dalyviai eis ne išgarsėti, o kažko išmokti, artimiau susipažinti su choreografais, įgyti šokio patirties. Noriu, kad tie, kurie gerai pasirodys atrankoje ir pateks į antrą turą, kitame etape pademonstruotų ką nors naujo. „Šok!“ projekte negalima kartotis ir būti nuobodžiam. Žmonės turi parodyti daug sugebėjimų o ne vienu metu sublizgėti. Šioje vietoje tikrai būsiu griežtas.
– Visi projekto teisėjai – be galo skirtingi, atstovauja skirtingiems šokių stiliams. Manote tai privalumas ar priešingai – pretekstas kauptis nesutarimams?
– Tai vertinu tik teigiamai. Negali visi teisėjai būti vienos srities žinovai – projektas labai greitai taptų nebeįdomus, o rezultatas – aiškus. (Juokiasi.) Kai yra skirtingi požiūriai, skirtingas šokio supratimas, tai – labai didelis privalumas.
– „Šok!“ - televizijos projektas, jo dalyviams svarbi ne tik šokio technika, bet ir artistiškumas. Ko dar reikia norint paruošti įdomų ir įsimintiną numerį?
– Negaliu slėpti, charizma – labai svarbi. Kuo žmogus labiau išskirtinis, tuo jis įdomesnis. Gali šokti šimtas žmonių, tačiau jeigu nuolat pastebi tik tą vieną, vadinasi, jis kitoks. Tačiau be technikos žinių bent jau antrame etape bus sunku. Visgi tai yra šokių projektas, kuriame turi parodyti, kaip gerai tu moki šokti.
– Užduotis dalyviams skirsite jūs. Kokį netikėčiausią amplua norėtumėte išvysti? Koks numeris jus labiausiai nustebintų?
– Man būtų įdomu pamatyti, kaip gatvės šokėjai šoka tautinius arba šiuolaikinius šokius. Arba kaip jie galėtų improvizuoti pagal tam tikrą muziką net nekeisdami šokio stiliaus. Pasitelkiant įvairiausius triukus galima galima padaryti pačių netikėčiausių dalykų. Kita vertus, reikia pripažinti, kad televizijos projektas yra šou, o žiūrovams reikia spektaklio. Galbūt todėl šokio stilius čia didelės reikšmės neturi, daug svarbesnė emocija. Rinksime geriausią šokėją, o ne vieno stiliaus atstovą. Dalyviai turi mokėti stebinti, o ne ateiti kaip į sporto varžybas.
– Tačiau ar dar galima žiūrovą kuo nors nustebinti? Televizijos šokių projektai Lietuvoje vyksta jau daugelį metų. Atrodo, nieko naujo jau ir nebeįmanoma sugalvoti...
– Geras klausimas. Komercinės televizijos daugelį metų rodė vien sportinių šokių varžybas, prie kurių prisidėdavo dar keletas asmenų, kurie tiesiog maldavo liežuviu ir taip neva suteikdavo ypatingo šarmo. Kartais atrodo, kad užtenka menkiausio viešo pirstelėjimo – ir tu jau žvaigždė. Ne visi, kurie moka judinti užpakalį, gali šokti. Čia taip nebus. Dalyviai savo pranašumą turės įrodyti darbu. – Jeigu pats dalyvautumėte projekte, koks dalyvis būtumėte. Pasirodytumėte vienas, duetu, su kolektyvu? Kokį šokį statytumėte?
– Sunku atsakyti, kai esi komisijoje, tačiau, jei atvirai – man smagiau būtų dalyvauti su komanda. Tarybiniai laikai mane išmokė dirbti kolektyve. Man smagu sukurti šokį, pastatyti tam tikrą spektaklį. Patinka bendrauti su kolegomis... Manau, kad komanda gali nuveikti daugiau nei vienas žmogus, be to pasirodymas neretai atrodo įspūdingiau.
Kai šoki vienas, esi atsakingas tik už save, tačiau šokti kolektyve – daug įdomiau.
– Ar tai reiškia, kad kolektyvai turi didesnį pranašumą prieš tuos, kurie pasirodys solo arba duetu?
– Jokiais būdais. Viskas priklauso nuo konkrečių dalyvių. Svarbiausia – būti originaliems ir nebijoti eksperimentuoti. Pasirodymai neturi būti nuobodūs. Manau kiekvienas jų turi įtikinti televizijos žiūrovus, kad Lietuvoje yra daug skirtingų šokių stilių.
Apie gatvės šokius televizijoje praktiškai nekalbama. Norėčiau, kad ypač vyresni žmonės suvoktų, jog apsmukusių drabužių mada jau praeityje ir gatvės šokiai nėra gėdingi. Šokant gatvės šokius nereikia jokių specifinių duomenų. Svarbiausia – jausti ritmą.
