A klasės titulą turintis festivalis pagal rangą teoriškai nusileidžia didžiajai trijulei – Kanams, Venecijai ir Berlynui, tačiau nepralaimi atrinktų filmų kokybe, programos įvairove, reikšminga įtaka kino industrijai, netikėtų atradimų gausa, ypatingu dėmesiu debiutuojantiems režisieriams ir tiesiog nepriekaištingai tobula organizacija. Svarbiausiu Ispanijos ir ispanakalbių šalių kino renginiu laikomas San Sebastiano kino festivalis ir vėl nustebino turtingu turiniu, ambicingais sumanymais ir draugiška atmosfera.
Prieš trejus metus atsistatydinusį vadovą Mikelį Olaciregui pakeitęs Jose Luisas Rebordinos iškart ėmėsi įvedinėti nematytas naujoves: nustojo medžioti vien tik pasaulines premjeras, panaikino griežtus nurodymus niekur nerodyti filmų Ispanijos kūrėjams, nutarė atrinkinėti daugiau filmų iš Toronto kino festivalio, atidarė industrijos klubą ir pradėjo aktyviau vilioti į Baskų kraštą kino verslo profesionalus, pertvarkė programų sudėtį ir pastebimiau išryškino antrą pagal svarbą konkursą „Nauji režisieriai“.
Jose Luiso Rebordinos įvesti pakeitimai pasirodė ypač naudingi Lietuvai, nes San Sebastianas akivaizdžiai praplėtė dominančių šalių žemėlapį ir pasikvietė daug filmų iš kraštų, kurie anksčiau nerūpėjo atrankos grupei dėl skirtingiausių priežasčių.
Pirmą kartą per San Sebastiano kino festivalio istoriją taip stipriai atsižymėjo Lietuva. „Nauji režisieriai“ niekuomet nerodė tokio apčiuopiamo dėmesio Rytų ir Centrinės Europos kinui, o štai šiemet pastebėjo režisieriaus Igno Jonyno ir scenarijaus autoriaus Kristupo Saboliaus bendrą provokuojantį trilerį „Lošėjas“ (The Gambler) ir atrinko daugiau pasiūlymų turėjusį lietuvišką filmą prioritetinėmis sąlygomis.
Programos vadovas siejo aukštas viltis su „Lošėju“, tad mūsų kūrinys gavo premjerai patį palankiausią vakaro laiką. Netgi keliomis valandomis anksčiau suplanuotas seansas spaudos ir industrijos atstovams užsipildė beveik sausakimšai, o modernios architektūros rūmų „Kursaal 2“ salėje matėsi tik kelios laisvos vietos.
Baskų krašto publika šiltai priėmė „Lošėją“ ir režisieriaus I.Jonyno pastangas įvertino triukšmingomis ovacijomis (jeigu po seanso baskai ne tik ploja, bet trypia kojomis grindis, tai reiškia, kad daugumai žiūrovų filmas patiko). Po premjerinio seanso susitikimui su kūrybine grupe likę smalsuoliai teiravosi techninių dalykų, muzikinių niuansų, domėjosi kiek filme atspindima Lietuvos nacionalinė kultūra.
Kitą dieną surengtame tiesioginio eterio pokalbyje daugiau klausimų sulaukė pirmą kartą tėvo gimtinėje dirbusi aktorė Oona Mekas, kuri nedaug šneka lietuviškai, bet sklandžiai išmoko visus parašytus tekstus, nors buvo aišku, kad jos vaidmuo bus dubliuojamas.
Vaikelio besilaukiančią Jono Meko dukterį San Sebastiane palaikė specialiai atvykęs brolis Sebastianas. Nelietuviškai dinamiškas, provokuojančiai užtaisytas, intriguojančius klausimus apie moralę užduodantis, absurdo humoro dialoguose nevengiantis ir vizualiai išradingas „Lošėjas“ sugeneravo prieštaringų nuomonių bangą. Dažniau girdėjosi pozityvūs ir palankūs atsiliepimai su raginimais nesustoti ir kuo greičiau kurti kitą filmą.
Anksčiausiai už visus lietuvišką filmą pamatęs įtakingasis Vroclavo kino festivalio direktorius Romanas Gutekas pirmiausiai ištarė – OK. Savitą skonį išsiugdęs ir išrankus profesionalas neslėpė, kad „Lošėjas“ jam patiko, bet prioritetą jis skirtų kitiems filmams (pavyzdžiui, kontroversiškam ir skandalingam graikų debiutui „Lutonas“). Jo žmonai labiausiai rūpėjo, ar iš tiesų Lietuvoje visur klesti korupcija ir kiek tikroviškumo turi „Lošėjas“. Panašų klausimą I.Jonynui uždavė premjeros žiūrovai ir režisierius paaiškino, kad Lietuvos korumpuotą mediciną šaržuojantis scenarijus remiasi beveik tikrais įvykiais.
Kai autoriai pasiprašė konsultacijų su medikais, tai šie tik nusistebėjo, kad filme akcentuojamas ciniškas žaidimas iš pacientų gyvybių vis dar nevyksta šalies miestų ligoninėse. Akivaizdžiai „Lošėju“ nusivylė 2013 m. Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ žiuri komisijos narys ir Italijos kino kritikas Giovanni Ottone, kuris negailėjo epitetų ir nesiteikė būti mandagus.
„Tai labai prastas filmas. Scenarijus skylėtas ir stereotipinis. Blogesniu filmu man asmeniškai San Sebastiane pasirodė tik lenkų režisieriaus Wojciecho Smarzowskio trileris „Kelių policija“ (Drogowka). Ar pastebėjai, kad visi neigiami personažai filme kalba rusiškai?“ – teigė kritiškai nusiteikęs italų ekspertas
Jis kuris kėlė nykščius „Naujuose režisieriuose“ pamatytai rumunų dramai „Japoniškas šuo“ (Japanese Dog) apie skirtingų kartų susvetimėjimą ir jaunų žmonių nesugebėjimą bendrauti su vyresniais tėvais bei islandiškam vesternui „Apie arklius ir žmones“ (Of Horses and Men) apie salos laukinėje gamtoje gyvenančių žmonių santykius su panašiai nutrūkusiais nuo grandinės arkliais.
Prieš dvejus metus „Kino pavasaryje“ teisėjavęs švedų kino kritikas ir rašytojas Janas Lumholdas išdidžiai atsistojo į „Lošėjo“ gynėjų koloną, gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, neslėpė susižavėjimo scenarijumi ir režisūra, linkėjo geros kloties tolesnėse filmo kelionėse. Prancūzų kino kritikė ir Kanų festivalio paralelinės programos „Kino kritikų savaitė“ sudarytoja Pamela Pianezza iškart po seanso užsiprašė interviu su Jono Meko dukterimi Oona ir prognozavo, kad „Lošėjas“ sugrąžins lietuvišką kiną į pasaulio žemėlapį.
„Sėkmingai išleistos „Auroros“ dėka prancūzų žiūrovai jau įsidėmėjo lietuvišką kiną. Neabejoju, kad „Lošėjas“ taip pat sulauks seansų Prancūzijos kino teatruose ir dar labiau sustiprins nuomonę apie jūsų kiną“, – džiaugėsi aktyvioji prancūzų kino kritikė, dažna skirtingiausių kino festivalių dalyvė ir FIPRESCI kino kritikų asociacijos narė.
Dar prieš uždarymo ceremoniją Pamela išdavė, kad „Naujų režisierių“ žiuri komisijos nariui Karelui Ochui (Karlovy Varų kino festivalio meno vadovui) labai patiko „Lošėjas“, kuris vis dėlto negavo jokio prizo ir pralaimėjo galingam favoritui – režisūroje debiutavusio islandų aktoriaus Benedikto Erlingssono originaliai dramai „Apie arklius ir žmones“.
Po ceremonijos I.Jonynas ir K.Sabolius jau patys išgirdo ne tik Karelo Ocho, bet dar dviejų vertintojų pagyrimus. Paaiškėjo, kad finaliniame balsavime „Lošėjui“ pavyko patekti į trejetuką drauge su islandais („Apie arklius ir žmones“) ir rumunais („Japoniškas šuo“). Žiuri komisija lengvai apsisprendė dėl pagrindinio verdikto ir reikia sąžiningai pripažinti, kad 500 arklių filmavimo aikštelėje suvaldęs ir pagrindinių ristūnų vardus titruose išvardinęs charizmatiškasis Benediktas Erlingssonas (jis puikiai žino, kur yra Lietuva, nes vaidino Rimo Tumino spektaklyje) buvo labiausiai vertas 50 tūkst. eurų apdovanojimo.
„Naujų režisierių“ vertintojai turėjo leidimą skirti specialaus paminėjimo prizus (Special mention), bet nusprendė atsisakyti šios teisės, nes tai prilygtų tik antroje ir trečioje vietose likusių filmų nuvertinimui. Per žingsnį nuo pagrindinio apdovanojimo atsidūrusiam „Lošėjui“ žymiai didesniu ir reikšmingesniu laimėjimu yra pakvietimas dalyvauti San Sebastiano kino festivalio konkurse „Nauji režisieriai“, kuriame dėl tų laimingų 16 vietų varžosi šimtai norinčiųjų.
Prieš premjerą San Sebastiane lietuviškas filmas jau spėjo užsitikrinti kvietimus į Varšuvos (pagrindinėje konkursinėje programoje!), Manheimo, Goa (Indijoje) kino festivalius, tačiau po užpildytų seansų Baskų krašto mieste viliojančių pasiūlymų dar labiau padaugėjo.
Apčiuopiamų dividentų sulauks pirmą kartą į San Sebastiano tarptautinių kino mokyklų susitikimą prasmukę LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) studentai. Dėl 10 tūkst. eurų apdovanojimo studentiško kino konkurse varžėsi režisierės Marijos Kavtaradzė trumpametražis filmas „Pasakyk, kad neskaudės“. Pergalės nesitikėjusi jauna ir talentinga kūrėja ne tik pasisėmė naudingos patirties ir išklausė patarimų, bet įsitikino, kad lietuviški jauni ir nepriklausomi filmai gali lygiai konkuruoti su užsienio šalyse kiną studijuojančių režisierių darbais.
Į renginį oficialiai pakviesti šeši studentai ir vertinimo komisijoje dalyvavusi Marija Stonytė pasižadėjo kitais metais vėl išsiųsti paraišką į San Sebastianą ir iš naujo mėginti laimę.
Pagrindinė niekuomet nenuviliančio festivalio programa nuo šiemet jau įvykusių kino renginių pastebimiausiai išsiskyrė pozityviomis nuotaikomis ir filmų žanrų įvairove. Tarp rimtų išbandymų, reikalingų dramų ir emocingų temų San Sebastianas nepasikuklino pradžiuginti efektingais 3D reginiais (pavyzdžiui, bėgimas nuo bulių per San Fermino šventę Pamplonoje), linksmomis komedijomis, spalvingiausiomis humoro rūšimis, šiltomis romantinėmis dramomis, gardžiomis kulinarinėmis intrigomis, gangsteriniais trileriais ir šviesiais geros nuotaikos (feel-good) optimistiniais nuotykiais.
Tikriausiai nebuvo sąmoningai planuota, bet dažniau už bet ką kitą San Sebastiano žiūrovai tyrinėjo, kaip elgiasi tėvai, kiti artimieji, pažįstami, kai šeimoje pagrobiamas arba dingsta be žinios mažametis vaikas. Ekranuose pastebimai dominavo minimalistinis stilius, režisierių pasitikėjimas neprofesionalių aktorių improvizacijomis ir kukliais biudžetais papasakotos svarbios nuoširdžios istorijos. Amerikiečių režisieriaus Toddo Hayneso vadovaujama žiuri komisija vienbalsiai nusprendė, kad „Auksinės kriauklės“ nusipelno mažiausias konkurso filmas iš egzotiškosios ir retai į tarptautinių kino festivalių akiračius patenkančios Venesuelos.
Vargingiausiame Karakaso daugiabučių komplekse su trejais neprofesionaliais aktoriais nufilmuota „Prasta šukuosena“ (Bad Hair) papildė šiemet festivalių aplinkoje ypač madingą homoseksualumo kvestionavimą. Režisierė Mariana Rordon subtiliai ir delikačiai išlaviruoja mamos ir sūnaus santykius, kai 7-metis berniukas demonstruoja nepasitenkinimą garbanotais plaukais, vis bando išsilyginti juos į mergaitiško stiliaus šukuoseną ir sukelia neteisingų įtarimų dėl galimai pasikeitusios seksualinės orientacijos.
San Sebastianas nesistengia kopijuoti Kanams būdingo juodų smokingų ir prabangių suknelių šaršalo, nesureikšmina raudonojo kilimo maršų kaip Berlynas, nesulaukia tiek daug fotografų, kiek suvažiuoja žvaigždes medžioti į Veneciją. Tačiau pagarsėjęs Baskų k rašto svetingumas ir kulinarinis paveldas (San Sebastiane yra daugiausiai bent viena „Michelin“ žvaigždute atžymėtų restoranų nei bet kuriame kitame mieste) vilioja bent kelioms dienoms stabtelti populiarus, mėgstamus ir atpažįstamus aktorius, elitinius, garsius ir apdovanotus režisierius.
Šiemet australas Hugh Jackmanas atsiėmė prestižinį „Donostia“ apdovanojimą už karjeros nuopelnus ir pasiekimus, anglas Jimas Broadbentas atvyko pareklamuoti godariškai užtaisytos romantinės dramos „La savaitgalis“ (Le Weekend) ir gavo geriausio aktoriaus titulą. Pedro Almodovaro mūza ir ispanų kino ikona Carmen Maura taip pat iškėlė „Donostia“ apdovanojimą ir pristatė šviežiausią įsiutusios raganos vaidmenį mistiniame veiksmo, siaubo ir komiškų nesusipratimų trileryje „Raganos iš Zugarramurdi“ (Zugarramur di yra realus kaimelis Baskų krašte, garsėjantis legendomis apie raganiškus ritualus).
Aktorių desantą papildė Annette Bening, Paulina Garcia („Sidabrinio lokio“ laureatė už virtuozišką vaidmenį dramedijoje „Glorija“ dirbo žiuri komisijoje), Matthieu Amal ricas ir Javieras Camara, o režisierių luomą atstovavo Jasmila Zbanič, Atomas Egoyanas, Terry Gilliamas, „Auksinės palmės šakelės“ savininkas Abdelatifas Kechiche'as, Alfonso Cuaronas su sūnumi Jonu, Denisas Villeneuve'as, Hirokazu Kore-eda, Jeanas Pierre 'as-Jeunet ir dažnas San Sebastiano svečias Oliveris Stone'as. Jis pristatė 12 valandų trukmės dokumentinį istorinį filmą „Nepapasakota Jungtinių Amerikos Valstijų istorija“ ir dar sykį permontuotą istorinio epo „Aleksandras Makedonietis“ versiją. Lietuvišką „Lošėją“ baskams, ispanams ir užsienio svečiams kartu su iš Los Andželo atvykusia Oona Mekas pristatinėjo aktorius Vytautas Kanišonis. ˙
