Aktorę sutikome Vilniaus Gedimino prospekte. Atremtas į liepą stovėjo vienas ištikimiausių jos palydovų – dviratis. Kukli, iš minios neišsiskirianti mergina visai nepriminė laidų vedėjos ir aktorės.
– „Auksiniame balse” jūs atrodote keista ir naivi. Pati pasirinkote tokį vaidmenį? – paklausiau B.Tiškevič.
– Kodėl manote, kad tai vaidmuo? Aš nemėgstu vaidinti to, kas nesu.
Jeigu aš ir esu naivesnė už kitą, dar nereiškia, kad esu naivi.
– Kaip atsidūrėte Romo Zabarausko filme „Streikas”?
– Iki tol aš Romo nepažinojau. Susitikome, pakalbėjome, paskaičiau scenarijų. Mūsų susitikimas truko gal 15 minučių: jis išgėrė arbatos ir tikriausiai suprato, kad esu tinkama Martos vaidmeniui.
– Šiame filme yra sekso scena.
– Oi... Man buvo labai baisu. Siaubingai baisu! Tai buvo pirmoji mano filmavimosi diena „Streike”. Užsinorėjau, kad kas nors pirma nupirktų man išgerti, bet neišdrįsau paprašyti. Tai buvo situacija, kurioje man reikėjo peržengti save.
– Nesijaudinate dėl to, kaip į šią sceną reaguos jūsų artimieji ir draugai?
– Ką jie gali man pasakyti? Tikri draugai visada supras. O tėvai... Aš juk esu jų kūrinys. Be to, mano tėvai labai mane palaiko. Mama net susitaikė su tuo, kad rūkau. Nemanau, kad sekso scena jai atrodys baisesnis dalykas.
– Vaidinate teatre ir kine, dirbate televizijoje. Kuri veikla jums artimiausia?
– Čia tas pat, lyg paklaustumėte, ką rinktumeisi: bananą, apelsiną ar obuolį. Man jie visi patinka. Man patinka atrasti naujų dalykų. Negaliu pasirinkti vieno kelio.
– Yra dar kokia nors sritis, kurioje norėtumėte išbandyti save?
– Jų yra labai daug. Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Būdama scenoje jaučiu, kad nesu taip arti žiūrovų, kaip norėčiau. Seniai svajojau būti psichologė. Ta svajonė gyva iki šiol.
– Geras aktorius turi būti kuo nors išskirtinis. Kuo išsiskiriate jūs?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad mokykloje norėjau būti kaip visi, bet man tai nelabai pavykdavo. Bandžiau ir reperė būti, ir gotė, ir su krepšininkais bendrauti, ir su populiariomis merginomis. Bet man nepavykdavo pritapti ir aš nesuprasdavau kodėl. Labai norėjau būti panaši į kitus, bet buvau kitokia.
Visą laiką maniau, kad tai didžiulis mano trūkumas. Tačiau vėliau supratau, kad tai gali būti pranašumas. Nežinau, kuo, tačiau žinau, kad išsiskiriu iš kitų.
Mano kitoniškumas pasireiškia tuo, kad man labai dažnai būna baisu.
Dauguma situacijų man nejaukios, neišmanau bendrųjų bendravimo taisyklių. Norėdama išgyventi ir nuslopinti jaudulį garsiai kalbu apie tai, ką jaučiu.
– Atrodo, kad tik dėl nuoširdumo Andrius Rožickas pasikvietė jus į „Auksinį balsą”.
– Nuoširdumas yra tai, ko dauguma žmonių sau neleidžia. O kodėl? Juk ne visiems turite patikti. Su kauke galite daug kam patikti, bet tada atsivers tuštuma viduje, išdygs jus skirianti netikrumo siena, kurią laikui bėgant bus vis sunkiau sugriauti.
– „Auksinio balso” kūrybinė komanda vis pabrėžia, kad esate lenkė.
– Tai yra taip pat nuobodu, kaip ir anekdotai apie antrą galą. Gal palikime juos užeigoms.
Turiu bėdą – nežinau, kokiai tautybei save priskirti. Esu lenkė, bet nuo vaikystės su tėvais kalbėjau rusiškai, lankiau lietuvių darželį.
Aš pati neskirstau žmonių pagal tautybę. Jei būtų taip paprasta visus sudėlioti į stalčius su pavadinimais, gyventume daug lengviau.
– Ką dabar norėtumėte pakeisti?
– Visada yra mažiausiai 50 išvaizdos dalykų, kuriuos visai būtų pravartu pakeisti. (Juokiasi.)
O šiaip norėčiau turėti tvirtesnį stuburą. Dažnai man daug svarbiau tai, ką sako kiti, o ne tai, ką aš pati manau.
– Skaitote internautų komentarus apie save?
– Žinoma, skaitau. Tačiau juose nėra nieko tokio, ko pati apie save nebūčiau pagalvojusi.
Manęs nežeidžia, kai žmonės ima komentuoti mano išvaizdą, kilmę ar manieras. Aš negaliu to pakeisti.
Apskritai man maloniau, kai žmonės žiauriai rėžia griežtą nuomonę, o ne vaidina pakančius.
Pakantumą dažnai tapatinu su abejingumu. Tikrasis pakantumas yra tada, kai myli žmogų su visais jo trūkumais.
– Ar turite mylimąjį?
– Meilė dar pakeliui. Esu labai griežta vyrams. Vyras privalo būti stiprus ir protingas. Su protingu žmogumi vienas malonumas tuoktis, gyventi ir skirtis. Juk su protingu ir išsiskirti yra miela.
– Neplanuojate išvažiuoti iš Lietuvos?
– Tokių skaudžių klausimų pateikiate. (Atsidūsta.) Kartais Lietuva mane spaudžia. Pavyzdžiui, sėdžiu kavinėje, o prie gretimo staliuko įsitaisęs koks nors pažįstamas veidas. Jam kas nors paskambina, jis kalba, o aš jau žinau, su kuo kalba. Paskui einu gatve, sutinku dar vieną pažįstamą veidą ir jau žinau, su kuo jis susitiks.
Norėčiau išvažiuoti. Juk būtina keliauti bent jau todėl, kad galėtum į Lietuvą parvežti naujo vėjo.
– Kur to naujo vėjo norite ieškoti?
– Yra miestų, į kuriuos, žinau, sugrįšiu. Pavyzdžiui, Genuja (Italija), Briugė (Belgija), Varšuva (Lenkija).
Į Maskvą norėčiau nuvykti tik savaitei, nes ji visiškai atskira planeta. Kai pastarąjį kartą iš jos grįžau, buvo labai sunku. Man prireikė metų, kad galėčiau užpildyti tuštumą savyje ir nugludinčiau spyglius, kuriuos ten užsiauginau.
Ten reikia spyglių, aštrių kampų, kieto charakterio, nes kitaip neištversi.
– Kuriam žmonių tipui save priskirtumėte: kovotojų ar plaukiančių pasroviui?
– Ir kovotojas gali plaukti pasroviui. Aš plaukiu pasroviui, bet būtinai kovoju už tai, kas man svarbu. Dėl to galiu viską paaukoti.
Man atrodo, kad gyvenimas tampa bejausmis. Vis daugiau dalykų ne tokie svarbūs – ne taip liūdina, ne taip skaudina, ne taip gąsdina, ne taip džiugina. Tad jeigu kas nors man sukelia stiprią emociją, suprantu, kad tai yra kai kas ypatinga ir dėl to reikia labai stengtis.
Gausu šokiruojančių kadrų
23 metų režisieriaus R.Zabarausko filmas „Streikas” buvo kuriamas Niujorke ir Vilniuje.
Juostoje pasakojama apie juodaodį didžėjų Luką (akt. Ebeneezeris Nii Sowah), kuris per savo gimtadienį sužino apie turtingų tėvų nuslėptą močiutę iš Lietuvos. Supykęs Lukas atvyksta į Vilnių, kur įsimyli maištingą lietuvaitę Martą (akt. B.Tiškevič) ir susižavi vietos elektronine muzika.
Vieną dieną Vilniaus meras (akt. Sakalas Uždavinys) pateikia Lukui netikėtą pasiūlymą vadovauti naujam elektroninės muzikos klubui. Vaikinas sutinka nė nenutuokdamas, kokių iššūkių jam žada šis sprendimas.
Filme, kuriame narpliojamos rasizmo, korupcijos ir homofobijos temos, gausu šokiruojamų kadrų.
Epizodinius vaidmenis atlieka Justė Arlauskaitė-Jazzu, Erica Jennings ir Oskaras Koršunovas. Kostiumus kūrė Agnė Jagelavičiūtė.
Juostos režisierius R.Zabarauskas jau ne kartą užsirekomendavo kaip lietuviško kino išsišokėlis.
Prieš keletą metų jis išgarsėjo filmu „Porno melodrama” – apie du vienas kitą mylinčius vaikinus ir netikėtus jų likimo vingius. Konservatyvūs žiūrovai kritikavo filmo temą, o pats R.Zabarauskas premjeroje prisipažino esąs gėjus.
Šįmet vasarą jis Maskvos kino festivalyje pristatydamas filmą „Streikas“ ant raudonojo kilimo pademonstravo marškinėlius su palaikymo įkalintoms grupės „Pussy Riot“ moterims šūkiu.
Tuomet R.Zabarauskas pateko į didžiausių pasaulio naujienų agentūrų fotografų objektyvus.
