Nacionaliniame šokių talentų projekte dalyvaujantys atlikėjai savo gebėjimus turi atskleisti per vos minutę. Toks trumpas pasirodymo laikas tampa išbandymu ne tik šokėjams, bet ir vertinimo komisijai. Anot J.Sodytės, projekto dalyvių pasirodymai dažnai sukelia ginčų tarp komisijos narių.
„Man tai atrodo normalu. Jeigu visi dėl visko sutartume, kažkas būtų negerai. Juk kiekvienas turime savo kriterijų. Be to, ginčuose atsiranda tiesa“, – įsitikinusi J.Sodytė.
– Į ką jūs labiausiai kreipiate dėmesį per pasirodymus?
– Stengiuosi būti objektyvi. Labiausiai dėmesį atkreipiu į žmonių kūrybiškumą, nes, tiesą sakant, šiame projekte svarbiausia yra tai, kad žmogus gali save išreikšti, kūrybiškai pateikti šokio kalbą.
Negalėčiau kaip teisėja vertinti tik techninio atlikimo, nes dalyviai yra labai skirtingų stilių, labai skirtingų profesinių lygių ir amžiaus. Dėl to man svarbiausias yra išskirtinumas. Atlikėjas turi užvaldyti, papasakoti istoriją, išreikšti kažkokią būseną, jausmą.
Taip pat šokis turi būti muzikalus. Šokis ir muzika – tai du neatsiejami dalykai. Dažnai pasitaiko, kad atlikėjas šoka neblogai, tačiau prie muzikos jis visiškai nedera.
– Sakėte, kad norite būti objektyvi. Tačiau projekte dalyvauja ir vaikai. Ar mažiesiems „Šok!“ dalyviams nenuolaidžiausite?
– Labai sunku jiems nenuolaidžiauti. Žinoma, kaip žmogus į juos žiūri su šiluma, kurios neįmanoma nejausti. Tačiau taisyklės visiems vienodos.
Tiesą sakant, yra labai labai stiprių vaikų atlikėjų, kurie laisvai gali konkuruoti su suaugusiaisiais ir net su profesionalais.
– Šiame projekte yra ir solo pasirodymų, ir duetų, ir kolektyvinių šokių. Ar atlikėjų skaičius scenoje gali nulemti pasirodymo sėkmę?
– Tikrai ne. Jau spėjome pamatyti, kad kiekybė kartais neatitinka kokybės. Būna, kad solo atlikėjas tiesiog pribloškia savo pasirodymu.
– Įsivaizduokite, kad jūs pati dalyvaujate tokiame šokių projekte, kai pasirodymui skirta vos minutė. Kaip bandytumėte sužavėti komisiją?
– Manyčiau, kad kaip atlikėja norėčiau papasakoti tiesą. Iš tikrųjų stengčiausi būti labai nuoširdi, nes nuoširdumo labai trūksta šiame skaitmeniniame amžiuje.
Aš nemanau, kad reikia stengtis kažką sužavėti. Reikia būti visiškai tikru ir nuoširdžiu, nes tai tikrai paperka.
– Kaip jūs reaguojate į šokėjų pasiteisinimus, kad jaudulys jiems pakišo koją?
– Aš juos labai gerai suprantu. Labai ilgą laiką pati buvau atlikėja, tad labai gerai žinau tą susijaudinimą. Bet streso valdymas scenoje yra viena iš tų kompetencijų, kurios yra būtinos. Jei atlikėjas susijaudino, aš jį žmogiškai užjaučiu, tačiau negaliu pateisinti. Ateina tie, kurie suvaldo stresą. Būtent jie ir laimi.
Tikrai apmaudu, kai matai, kad tas pats žmogus kitoje situacijoje pasirodytų daug geriau, bet jam yra duota ta viena minutė, per kurią jis turi pasirodyti maksimaliai gerai. Vis dėlto jis paprasčiausiai suklumpa. Tai yra žmogiška. Bet tuo viskas nesibaigia, nes žmogus, kuris šokiui jaučia begalinę aistrą, tikrai šoks toliau. Nesėkmės ir stresas užgrūdina.
– Lietuvoje buvo surengta daugybė šokio projektų. Kaip manote, ar vis dar įmanoma nustebinti žiūrovą?
– Nustebinti visada įmanoma. Nuolat atsiranda tokių perliukų, kurie sužiba visai netikėtai. Aš jau ne kartą įsitikinau, kad Lietuvoje yra didelis talentų koncentratas.
Žinoma, visada atsiranda ir skeptikų, kuriems rūpi paburnoti ir išpeikti kitus. Bet sijojant smėlį būtinai atsiras aukso grynuolis.
Jau ir šiame projekte tų aukso grynuolių yra. Dėl to labai džiugu, tačiau jaudinuosi, nes nežinau, kaip reikės atsirinkti tą geriausią. Visi, kurie pateko į pusfinalius, yra labai stiprūs. Kas dėsis finale, net sunku įsivaizduoti. Galiu pažadėti, kad žiemą pas mus bus karšta.
– Anksčiau buvote TV3 projekto „Tu gali šokti“ teisėja. Kuo „Šok!“ yra kitoks?
– Ankstesniame projekte šokėjai buvo profesionalesni ir varžėsi truputėlį siauresniame spektre. „Šok!“ projektas suteikia didelę laisvę, nes čia yra daug stilių, atlikėjai neturi jokių apribojimų. Tiesą sakant, toks ribų praplėtimas teisėjams nepadeda, nes darbas dabar yra daug sunkesnis.
Kita vertus, dabar yra kiti kriterijai. Žiūri į visumą ir tiesiog pamatai, kad tai yra kažkas tokio, kas sužavi. Štai „Tu gali šokti“ buvo keliami techniniai reikalavimai. Mes galėjome duoti pastabas šokėjams, kad reikia sukinio, šuolio ar dar kažko. Aišku, mes tai ir čia galime pasakyti, tačiau vertinimo ribos projekte „Šok!“ yra daug platesnės.
