Pagal legendinę Williamo Shakespeare’o istoriją sukurtą Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje” publika išvys atnaujintą.
Šia proga pakeistas ne tik jos pavadinimas, bet ir muzikinės aranžuotės, XXI amžiui pritaikyti scenarijaus ir techniniai sprendimai.
Roko operoje, kuri gruodžio 10 dieną bus atlikta Kauno „Žalgirio”, o gruodžio 15-ąją – Vilniaus „Siemens” arenoje, pasirodys būrys garsių dainininkų ir aktorių. Kol kas nežinoma tik tai, kas vaidins Romeo ir Džiuljetą – jie iš būrio atlikėjų renkami šeštadieniais TV3 kanalo rodomame šou.
„Meilės ir mirties Veronoje” pastatymą A.Ivanauskas vadina netikėtu karjeros vingiu ir neabejoja, kad ši idėja sulauks pasisekimo.
– Scenoje esate jau kelis dešimtmečius, bet kvietimo pasirodyti roko operoje sulaukėte tik dabar. Kodėl? – paklausiau A.Ivanausko.
– Nežinau, gal iki šiol niekas nevertino mano aktorinių sugebėjimų. (Juokiasi.)
Jeigu rimtai – visą gyvenimą save įsivaizdavau kaip muzikantą, bet pastaraisiais metais atsirado TV projektų, kuriuose teko ir šiek tiek vaidinti, – „Žvaigždžių duetai”, „Muzikinė kaukė”.
Gavau pasiūlymą pasirodyti roko operoje su puikiais aktoriais. Man tai – didelė garbė.
– Kaip jums patinka pats Džiuljetos tėvo vaidmuo?
– Pagal amžių jis man tinka, pats daug metų esu tėvas. Ta roko operos interpretacija bus labai šiuolaikiška.
Kiek netikėta tai, kad mano vaidinamas tėvas bus verslininkas, varstantis teismų duris. Tai bus piktokas personažas, o aš – geraširdis, niekada prieš vaikus nekėliau rankos.
Čia bus toks griežtas, piktas žmogus. Šio bei to reikės pasimokyti. Šeima, vaikai (Aleksandras turi du suaugusius sūnus ir dukterį. – Red.) jau dabar juokiasi, kaip man pavyks.
– Ar muzikinės partijos, kurias teks dainuoti, jums pačiam patinka?
– Jos neturi nieko bendra su standartine popmuzika. Muzika daugiau bliuzinės manieros. Tai tikrai nėra lengva.
Daug bendravau su muzikos autoriumi K.Antanėliu, jis man daug pasakojo apie savo viziją. Tikrai pasistengsiu šį vaidmenį atlikti kuo geriau.
– Jūsų scenos partnerė bus Larisa Kalpokaitė. Ar esate draugai?
– Nuo senų laikų gerai ją pažįstu iš spektaklių, televizijos, serialų. Tikiuosi, ir ji mane kur nors kada nors yra mačiusi.
Asmeniškai mes pirmą kartą susipažinome šiame projekte. Labai geras, šiltas žmogus. Ji man daug pataria, kur būti ramesniam, kur lazdos neperlenkti.
Daugelis roko operos dalyvių – mano bičiuliai. Gal tik su jaunesniais studentais nebuvau pažįstamas, bet su kitais esame daug kartų bendravę. Jau nekalbu apie Viktorą Malinauską – atrodo, kad mes nuo gimimo pažįstami.
Repeticijos bus linksmos. Visi žmonės, kurie dalyvauja čia, yra susiformavusios asmenybės, jau įrodžiusios savo sugebėjimus. Bus gražus renginys.
– Montekiai ir Kapulečiai šiame pastatyme bus labai skirtingi. Režisierius atskleidė, kad vieni bus banditai, kiti – pižonai. Kurioje pusėje jūs?
– Kiek supratau, aš prie pižonų. Reikės šitą amatą išmokti. (Kvatojasi.)
Sudėtinga. Prie banditų turbūt geriau tikčiau – kūno sudėjimas ir visa kita. Neįsivaizdavau savęs pižono, bet teks pasimokyti.
– Romeo ir Džiuljetos vaidmenų atlikėjai renkami TV šou. Kurie pretendentai jums labiausiai patinka?
– Šią savaitę dalyvavau filmavime. Tikrai sudėtinga – nėra aiškių lyderių. Man įsiminė net trys merginos.
Vilija Matačiūnaitė nustebino, scenoje parodė tokius neįtikėtinus dalykus, kad išsižiojęs sėdėjau.
Raminta Naujanytė-Bjelle patiko – tokia tyra, nuoširdi mergaitė, turinti gražų balsą. Liepa Mondeikaitė irgi labai gerai pasirodė. Bus sunku pasirinkti.
Iš vaikinų mano simpatijos svyruoja tarp Jono Čepulio ir Martyno Kavaliausko. Galbūt Jonas kiek išraiškingesnis, o Martynas šaltesnis. Tačiau mačiau tik vieną atranką, tad mano įspūdis gali būti klaidingas.
– Kodėl svarbu lietuviškas roko operas rodyti didžiausiose arenose?
– Šaunu, kad Lietuvos istorijoje yra tokių kūrėjų kaip K.Antanėlis ar S.Gedas. Kita vertus, sakyčiau, kad ši muzika nelabai lietuviška. Yra nemažai niuansų, primenančių amerikiečių muziką, bet tai dar įdomiau.
– Pernai pilnoje „Žalgirio” arenoje surengėte savo jubiliejaus koncertą. Dabar būsite antrame plane. Kuo skiriasi šie vaidmenys?
– Karjerą pradėjau kaip bosininkas, stovintis scenos gilumoje. Ten ir išbuvau daug metų. Prie antrojo plano esu pripratęs. Man tai visiškai netrukdo. Esu įpratęs gerai atlikti muzikinio palaikymo misiją, tokia yra bosinės gitaros paskirtis.
Kodėl pradėjau dainuoti? Nes daugiau nebuvo kam.
