Drauge su mokytojomis I.Kvik net tris savaites „šlifavo“ dainos tekstą, o lemtingąją pasirodymo dieną jos abi atėjo į areną palaikyti savo mokinio.
„Esu perfekcionistas. Nemėgstu nieko daryti bet kaip, gerbiu savo ir kitų laiką ir darbą. „Ant bajerio“ į sceną niekada neinu. Ką po dainos sakė mokytojos? Žinoma, gyrė“, − šypsojosi garsusis romas.
Beje, sužinojus apie dvikovą su jaunuoju bardu Justinu Stanevičiumi, Ištvaną aplankė pranašiški sapnai.
„Sapnavau savo priešininką. Nemačiau jo veido, bet žinojau, kad turiu jį nurungti“, − prisiminė I. Kvik.
Naktį prieš pasirodymą scenoje Ištvanas ir vėl sapnavo: „Man įkando kažkoks didelis juodas šuo. Gal tai buvo mano dvikovos partneris?“, − pasąmonės siunčiamus ženkus analizavo jis.
