Nesergu šmėžavimo eteryje liga. Prodiuserių pakviestas, galiu apsispręsti, kuriame projekte dalyvauti, o kuriame – ne. Tik kad rinktis dabar nelabai yra iš ko – vis dar šokame ir dainuojame, kaip kad šokome ir dainavome daug metų.
O juk ekrane nuolat turėtų vykti pokyčiai. Kai viskas sukasi tame pačiame rate, vadinasi, televizija dirba tuščiąja eiga.
Arba televizijos neužsako naujų projektų, arba nepriima siūlomų. Juk Lietuvoje tiek daug prodiuserių! Netikiu, kad jie nesugalvoja nieko nauja.
Manau, reikėtų daugiau specializuotų programų, pavyzdžiui, vyresniems žmonėms. (V.Pauliukaičiui – 64 metai. – Red.). Kodėl orientuojamės tik į jaunus žmones?
Lietuviškų laidų žiūriu labai mažai. Man nuoširdžiai neįdomu, kas su kuo gyvena, o kas išsiskyrė. Kas ką pagimdė ar nužudė. Kas pasididino krūtis ar persidažė plaukus. Žiūriu filmus, muzikinį kanalą „Mezzo” (nors ir ten viskas pradeda kartotis), „Travel”.
Per televiziją pirmiausia noriu sužinoti, kaip gyvena pasaulis, bet jeigu žiūrėčiau tik Lietuvos televizijas, pamatyčiau špygą.
Beveik neturime žmonių, kurie rengtų specialius reportažus iš užsienio. Per mažai draugaujame su kitų šalių televizijomis. O juk kadaise būdavo labai įdomūs dalykai – televizijų tiltai, kuriuos su šiuolaikinėmis technologijomis surengti būtų dar paprasčiau.
Televizija pirmiausia turėtų rodyti tos dienos, tos valandos ir tos minutės aktualijas. Ji turi unikalią galimybę pateikti įvykius iškart – čia ir dabar.
Pasigendu įvairesnių kultūros laidų. Randu jų nebent „LRT kultūros” kanale, kuriame vis ištraukiama kokių nors senienų, dar net ir mano kurtų. Vis dėlto kai kurios laidos atrodo nepasenusios, nes jose dalyvaudavo puikūs žmonės – talentingi menininkai, įdomios asmenybės.
Dabar net ir junginėdamas visus kanalus vargiai randu imponuojančią, išskirtinę asmenybę. Asmenybė televizijoje – tai turintis ką pasakyti žmogus, galintis vienas diriguoti paradui ir užimti eterį.
Kol kas turime tik vieną tokį – Algimantą Čekuolį. Vis dėlto jam nereiktų lįsti į pramogų pasaulį. Mačiau tokių jo bandymų. A.Čekuolis įdomus, kai sėdi savo kėdėje.
Norėtųsi, kad atsirastų daugiau žmonių, kertančių langą į pasaulį. Kad televizijoje atsirastų daugiau profesionalių, solidžių nuomonių, pagrįstų analitiškumu, o ne emocijomis. Kad atsirastų jaunų žmonių, galinčių įvairiapusiškai nagrinėti įvykius. Kol kas einame ne prieky žiūrovų, bet paskui juos.
Galite ant manęs pykti už tai, kad gręžiojuosi į praeitį, bet kiek daug anksčiau būdavo TV teatro pastatymų, išskirtinių meno reiškinių (nors gyvenome uždaaryti) transliacijų! Kiek daug būdavo nufilmuojama iškilių Lietuvos atlikėjų pasirodymų, susitikimų su išskirtinėmis asmenybėmis, istorinių įvykių.
O dabar daugelio mūsų žymesnių menininkų kūryba net neįamžinta. Nieko neliks istorijai. Nakiname savo kultūrą? Meną?
Dalyvaudamas TV laidose ir projektuose visuomet turiu savo poziciją – sakau tik tai, ką manau, stengiuosi remtis argumentais.
Kad ir šokių konkursai, kurių komisijose dalyvaudavau. Su žiūrovais stengdavausi kalbėti taip, kad jie kuo daugiau suprastų, siekiau skatinti lavintis ir mąstyti. To siekė visi mano kolegos. Ir matote, kokie populiarūs tapo šokiai – ėmė šokti visi!
O juk kadaise LRT taryba buvo nusprendusi, kad tai žemo meninio lygio programa, ir mus visus kaip baisius niekdarius su prodiusere Indre Zelbaite-Cesiūniene išmetė iš barščių.
Tuomet šokių šou idėją kaipmat pasigriebė komercinės televizijos. O praėjus keleriems metams tie mūsų LRT šokių projektai buvo vis kartojami per „LRT kultūros” kanalą. Dabar šokiai vėl grįžo į LRT televiziją.
To nesuprantu. Kiek galima bristi į tą pačią upę? Kita vertus, ar turime ką nors originalaus? Laidos arba kopijuojamos viena nuo kitos, arba perkamos. Išimtis – nebent originalios ir puikios „Dviračio šou” bei dar kelios.
Štai LNK turi originalų Rūtos Mikelkevičiūtės pokalbių šou. Neseniai BTV atsirado tokia pati, tik jau su kita vedėja – Asta Stašaityte-Masalskiene. Nieko prieš ją neturiu, bet kodėl vėl tokia pati laida?
Galite paklausti manęs, kodėl pats nieko nedarau. Atsakau: esu keletą kartų siūlęs įvairių nedidelių muzikinių projektų. Man buvo pasakyta: „Ne mūsų formatas.” O kieno?
TV vadovai bijo mesti pinigus į naujoves. Bet jeigu neeksperimentuosime, tai nieko nauja ir neatsiras.
Manau, laikui bėgant net ir komercinėse TV atsiras įdomių laidų, nes vien papais jos toli nevažiuos.
Dažnai jauni žmonės klausia, kaip į tą „teliką” patekti. Sakau jiems: „Neieškokite dėdžių ar tetų, o mokykitės, studijuokite ir kurkite ką nors originalaus.”
Mūsų televizijoms labai trūksta originalumo. Net naujienų laidos sudėliojamos vienodai.
Todėl žinių laidas renkuosi pagal vedėją – ten, kur skaitoma raiškiau, logiškiau ir geriau artikuliuojama. Kur vedėjos solidžios ir gražios arba kur vyriškiai (tokie kaip „reporteris” Andrius Kavaliauskas iš „Lietuvos ryto” televizijos, Gintaras Deksnys iš LNK, Marijus Žiedas iš LRT televizijos) savo tikslumu mane, valgantį ar vaikštantį po butą, sudomina.
Nors TV kompanijos įnirtingai kovoja dėl reitingų, iš esmės tie reitingai skiriasi vos keliomis dešimtosiomis procento. Visos didžiosios Lietuvos televizijos yra apylygės. Vat jei viena kuri labai skirtųsi turiniu, tuomet prasidėtų tikroji kova.
Ar kas nors mane sudomino šį rudenį? Kol kas dairausi. O televizijos dar neiššovė visų šovinių, vis dar įmeta kokį naują projektą. Todėl kol kas geriausio išskirti negalėčiau.
Pavadinčiau tai muilinuoju TV periodu. Matyt, rizikos baimė stabdo televizijos tobulėjimą.
