Tačiau kovos verda ne tik scenoje, bet ir ir užkulisiuose. Dėl geriausiojo vardo varžosi ne tik žiūrovų pamėgti muzikantai, bet ir juos rengiančios stilistės Olga Filatova-Kontrimienė ir Austėja Jablonskytė.
Portalas lrytas.lt pakalbino jas apie tai, ko nemato žiūrovas. Kurios iš stilisčių atlikėjams kurtas įvaizdis labiau patinka jums?
Austėja Jablonskytė (rengia Eveliną Sašenko, Jokūbą Bareikį, Liudą Mikalauską, Girmantę Vaitkutę, Ericą Jenings)
– Kaip parenkate kostiumus? Tariatės su atlikėjais? Jie sako savo nuomonę?
– Procesas čia paprastas: sužinome laidos temą, tuomet atlikėjai nusprendžia, kokią dainą atliks, vėliau galvojame apie įvaizdį. Visuomet išklausiusi jų pasirinktą kūrinį apgalvoju, koks kostiumas tiks, o koks – ne. Diskutuojame su dainininkais ir galiausiai radę sprendimą galvojame – pirksime naują drabužį, derinsime jį su kitais jau turimais, o gal ir siūsime. Viskas priklauso nuo kostiumo sudėtingumo.
– Kokie projekte parodyti kostiumai jums įsiminė labiausiai? Prie kurių teko daugiau paplušėti?
– Vienas įdomesnių – rokenrolo tema Evelinai kurtas odinis kostiumas. Jo idėją mintyse nešiojausi jau seniai, todėl džiugu, kad pagaliau pavyko įgyvendinti. AC/DC dainai „You shook me all night long“ reikėjo judesio, o vienam scenoje tą padaryti nelengva. Drauge nusprendėm, kad odiniai kutai atrodys efektyviai. Tokio parduotuvėje nerasi, todėl teko siūti.
– Ar turite sugalvojusi kokio nors kostiumo modelį, tačiau laukiate progos, kada galėsite įgyvendinti savo idėją?
– Labai norėčiau sukurti moterišką suknelę, kuri būtų pasiūta origamio principu. Ji galėtų būti iš popieriaus arba specialaus audinio. Galvoju apie tokį drabužį jau seniai, tačiau vis nepavyksta jo tinkamai priderinti. Viliuosi, kad ši idėja atėjus laikui pribręs ir bus įgyvendinta. Apie Evelinos kostiumą taip pat jau seniai galvojau, galiausiai atsirado tinkama proga.
– Su kuriuo iš atlikėjų jums dirbti lengviausia?
– (Juokiasi.) Turbūt su visais vienodai lengva ir tuo pačiu vienodai sunku. Kiekvienas iš jų turi savo stilių, tačiau džiaugiuosi, kad neretai pavyksta juos perkalbėti jį kardinaliai pakeisti. Vertinu atvejus, kai dalyvis iškart pasako, kas jam priimtina, o kas – visiškai ne. Mūsų susikalbėjimą vadinčiau savotiška profesionalumo išraiška. Kita vertus, projektas tęsiasi kone pusmetį – per tą laiką spėji pažinti žmones, susibičiuliauti. Tuomet dirbti tampa paprasčiau, mažiau laiko reikia skirti vadinamiems „ieškojimams“.
– Kaip manote, kokią reikšmę kostiumas turi bendrame pasirodyme? Kiek jis gali padėti, o kiek, priešingai, apsunkinti numerį?
– Labai svarbu, kad atlikėjas eidamas į sceną gerai jaustųsi. Antraip jis bus susikaustęs, galvos ne apie dainavimą, o apie tai, kaip jis atrodo iš šono. Galbūt todėl visuomet stengiuosi pasitarti, kad kostiumas dainininkui būtų priimtinas ir pačiam mielas.
Olga Filatova-Kontrimienė (rengia Šoreną Janiašvili, Jeronimą Milių, Germaną Skorį, Andrių Rožicką, Beatą Tiškevič)
– Po gero pasirodymo visos liaupsės atitenka atlikėjui, o įvaizdžio kūrėjai lieka už kadro. Ar dažnai sulaukiate komplimentų?
– Yra ratas žmonių, kurie stebi mano darbus, juos giria. Tačiau didžiausias komplimentas man yra geras atlikėjo įvertinimas, aukšti komisijos narių ir žiūrovų duoti vertinimo balai. Dainininką žiūrovas turi pamatyti keliuose skirtinguose amplua ir kiekvienu sukurtu vaidmeniu patikėti. Jei tai įvyksta, galiu tik džiaugtis. Vadinasi, puikiai pavyko.
– Vienus projekto dalyvius pakeisti kitu personažu turbūt lengviau nei kitus, ir atvirkščiai. Su kuriais dirbant tenka labiau pasukti galvą?
– Man pasisekė – turiu tobulą trejetą. Germanas jau iškrito, tačiau tai buvo labai pozityvus vyrukas. Be galo džiaugiuosi Jeronimu Miliumi. Jį dauguma priima kaip rokerį, tačiau jis puikiai adaptuojasi bet kokiame stiliuje ir geba parodyti visiškai skirtingas savo puses. Šorena – kitokia ir labai įdomi. Ji turi tokį etno prieskonį – tai man labai patinka. Taip pat rūpinuosi vedėjais Beata ir Andriumi, tačiau jų stilius visuomet turi būti subtilesnis, čia interpretuoti tenka mažiau.
– Kodėl atstovaujate būtent šiems žmonėms? Ar dėl kažkokių priežasčių pati pasirinkote juos, ar čia tiesiog atsitiktinumas?
– Ir taip, ir ne. Dirbu su tais, su kuriais pati noriu dirbti. Tiesiog jaučiu, kad vieniems galiu duoti daugiau originalių idėjų nei kitiems. Tačiau didelės atrankos čia nebuvo.
– Kaip manote, kiek drabužiai svarbūs scenoje?
– Sakyčiau, kad drabužiai vertinant numerį lieka trečioje vietoje. Daug svarbiau yra visuma. Arba pasirodymas pavyksta, arba ne – viskas priklauso nuo atlikėjo. Todėl klausimai pirmiausia turėtų būti keliami tokie: ar jis gerai padainavo, ar sugebėjo įkūnyti pasirinktą vaidmenį, o tada – ar pasirinkta apranga jam padėjo įgyvendinti pirminę idėją? Svarbiausia – pajautimas ir bendras vaizdas.
– Kokių principų laikotės rūpindamasi atlikėjų stiliumi?
– Visuomet stengiuosi vadovauti viena taisykle – žmogus turi jaustis patogiai. Noriu, kad jis išeidamas į sceną mažiausiai galvotų apie tai, kaip jis aprengtas. Jis turi susikoncentruoti į save ir į santykį su žiūrovu. Svarbu pajausti savo personažą vidumi, o tada belieka tik tinkamai tai ištransliuoti.
Kiekvieną kartą rengdama kitus pagalvoju, ar pati galėčiau ir norėčiau taip apsirengti. Jeigu jis man pačiai priimtinas – valio. O pati sau, patikėkite, turiu daug kriterijų ir reikalavimų. (Juokiasi.)
– „Auksiniame balse“ dirbate dviese su Austėja. Ar pasitariate, dalinatės idėjomis?
– Čia – techninės detalės. Gyvenam skirtinguose miestuose, tačiau bendraujame ir visada pasikalbame, ką kuri sumąstė. Nesinori, kad įvaizdis būtų vienodas, tačiau visų idėjų viena kitai neatskleidžiame.
