Nepraleidžiu svarbiausių sporto varžybų, ypač krepšinio. Tiesa, kai tik galiu, „Lietuvos ryto” komandos kovas stebiu gyvai – esu įsigijęs abonementą į „Siemens” areną.
Tačiau VTB jungtinės lygos rungtynes ignoruoju, nes ši lyga man skleidžia negerą politinį kvapą. Todėl į jos varžybas iš principo neinu. Kai VTB žaidžia „Lietuvos rytas”, rungtynes stebiu per televizorių.
Stengiuosi pažiūrėti visus išvykoje vykstančius komandos mačus. Anksčiau buvau įpratęs sirgti draugų kompanijoje, tačiau pastaruoju metu rungtynes dažniau stebiu su šeima.
Žiūrėdamas krepšinį per televizorių emocijas lieju panašiai kaip ir arenoje. Kartais, kai jos prasiveržia, geriau, kad bokalas su skysčiu stovėtų ne po ranka, o kur nors toliau. Juk reikia palaikyti savo komandą.
Iš tolimesnio pažįstamų rato esu girdėjęs, kad kai kurie tariami sirgaliai, kai mėgstamai komandai nesiseka, net televizorių išjungia. Nesąmonė. Nesuprantu ir tų, kurie iš arenos išeina anksčiau, kad išvengtų spūsčių prie drabužinės ar automobilių aikštelėje. Ko jie iš viso eina į areną?
Išmanau krepšinį, bet sėdėdamas prie ekrano su sporto komentatoriais nesiginčiju. Ir Liną Kunigėlį, ir Robertą Petrauską pažįstu, esame ne kartą kalbėjęsi. Manau, jie yra tikri profesionalai.
Televizoriaus žiūrėjimo įpročius mūsų šeimoje formuoja ketverių metų sūnus. Todėl žiūrimiausia mano laida yra viktorina „Lietuvos tūkstantmečio vaikai” (LRT televizija). Ji sūnui labai patinka.
Nepriklausau kino maniakų gretoms, tačiau kartais pasižiūriu kokį nors gerą filmą.
Tiesa, pastaruoju metu su žmona ir filmus renkamės pagal sūnaus poreikius. Taigi jie dažniausiai būna animaciniai.
Su malonumu žiūrėjome „Ledynmetį”, „Ratus”, „Sparnus”. Pažiūrėti naujausių animacinių filmų nueiname ir į kino teatrą.
Naujienų laidas dažniausiai žiūriu per LRT televiziją. Apskritai šiai televizijai galiu pasakyti daug komplimentų. Per pastaruosius šešerius metus ji pasikeitė į gera, rodo daug kultūrinių laidų.
Pagyrimo nusipelnė ir „Lietuvos ryto” televizija. „Kitokia televizija” – labai tikslus jos šūkis. Ji iš tiesų išsiskiria. Ypač vertinu per „Lietuvos ryto” TV rodomus dokumentinius filmus.
Ši televizija parenka tokius filmus, kuriuos pažiūrėti būtina kiekvienam išprususiam žmogui.
Aš pats irgi kartais šmėžuoju ekrane. Nė sykio nesu gailėjęsis dėl to, ką iš jo pasakiau ar kaip jame atrodžiau.
Paprastai mano pasirodymas ekrane sūnui suteikia daug džiaugsmo – jis, matydamas mane, smagiai kvatojasi.
Televizoriaus žiūriu nemažai, tačiau šeimoje neturime tradicijos vakarais susėsti prie ekrano ir valgyti sausainius.
Pažįstu žmonių, kurie ir miegamajame turi televizorių. Kai kūrėmės name, nusprendėme, kad ten jo nebus. Miegamasis – tai vieta, kur reikia ilsėtis nuo visko. Nuo televizoriaus – taip pat.
