– Koks yra šių laikų Kunigaikštis, atgimsiantis roko operoje „Romeo ir Džiuljeta“?
– Vaidmuo, sakyčiau, gerokai nutolęs nuo pirmojo, 1982-aisiais režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatyme sukurto Kunigaikščio. Mano kuriamas personažas yra panašus į mafijos tėvą. Nepaisant to, kad jis senas ir kruta tik vežimėlio pagalba, dar visai nenori paleisti valdžios iš savo rankų. Jis trokšta valdyti situaciją, kad visi jam paklustų nuolankiai. Tiek Montekiai, tiek ir Kapulečiai nedrįsta Kunigaikščiui prieštarauti. Geriausiai šį norą, matyt, atspindi nuolatos jo arijose pasikartojanti eilutė: „Dabar darykim tvarką!“. Galbūt dvi nesutariančios šeimos jam už akių ir pašiepia senyvą žmogų, bet vis tik nuolankiai jo klauso.
– Minėjote, kad šis personažas gerokai skiriasi nuo savo pirmtakų. Iš ko sėmėtės idėjų, kaip jis turi būti atliktas? Ar teko ypatingai pasistengti, turint omeny, kad šis Kunigaikštis atgimsta jau ne pirmą kartą?
– Sigito Gedos sukurti libretai atlieka didžiąją dalį darbo, kaip ir Kęstučio Antanėlio muzika. Svarbiausia, kad premjerų metu viskas skambėtų gerai. O Kunigaikščių skirtumus turi įvertinti žiūrovas. Jei trumpai, tai labai emocionalus personažas, pasiklydęs tarp „jauno“ ir „seno“, tad jį kurti įdomu. Aš esu matęs kaip šį vaidmenį 2005-ųjų pastatyme atlieka Juozas Erlickas ir, turiu pripažinti, jis buvo labai savitas. O aš, savo ruožtu, šiame personaže stengsiuosi palikti dalelę savęs. Ir, žinoma, net neabejoju, kad aš sulauksiu ir kritikos strėlių, ir pagyrų.
– Šis Kunigaikštis turi vieną neatsiejamą atributą – auksinį vežimėlį. Ar ilgai teko treniruotis juo važinėti, kad nekliudytumėte kolegų kojų?
– Ne, neilgai (kvatoja). Juk elektrinis vežimėlis - ne tankas, išmokti juo važiuoti nereikėjo didelio mokslo. Taip, priprasti prie jo teko ir ypač, kaip sakote, reikėjo atsargiai aplink kolegų kojas važinėti (juokiasi). Kiekvienoje repeticijoje šiek tiek juo pasivažinėju, bet šios transporto priemonės specialistu tikrai netapsiu. Juk mūsų laukia vos dvi premjeros – gruodžio 10-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje ir 15 dieną Vilniaus „Siemens“ arenoje – tad laiko įvaldyti šį daiktą yra gerokai per mažai.
– Lietuviai gali pasigirti vos keliais nacionalinės reikšmės miuziklais. Kokia jų svarba mūsų kultūrai, muzikai, teatrui? Kokius pokyčius šiose srityse jie atnešė?
– Pirmiausia, bet kuris iš legendinių miuziklų ar moderniai kalbant - roko operų yra neeilinis įvykis. Tiek „Velnio nuotakos“ muzikinis filmas, kuriam 1975-aisiais man teko įrašyti garso takelį, tiek ir 1979-aisiais Viačeslavo Ganelino pastatytas baletas „Baltaragio malūnas“, ir visos „Meilė ir mirtis Veronoje“ versijos... Ši - ne išimtis, naujoji roko opera turi labai įspūdingų momentų. Be to, joje visais laikais vaidino tik ryškiausios muzikos ir teatro scenos žvaigždės. Manau, šią roko operą pastatys dar ne kartą. Tokių grandiozinių projektų poreikis yra gana stiprus. O tauta ilgai atsimena gerus dalykus. „Meilė ir mirtis Veronoje“ yra neatsiejama muzikos kultūros dalis. Džiugu, kad režisieriai ir prodiuseriai nesiliauja statę miuziklų.
– Kas šių metų roko operą, jūsų nuomone, išskirs iš kitų? Kas jus labiausiai joje žavi?
– Šios roko operos įdomumas slypi keliuose aspektuose. Pirmas ir pats svarbiausias - visos arijos bus atliekamos su gyvu orkestru. Jis pats bus organiškai įlietas į šį „Romeo ir Džiuljetos“ pastatymą. Kartu bus ir aktyvus, o ne statiškas choras. Žinoma, neatskiriama dalis yra artistai ir šokėjai. Tai yra labai geras sprendimas.
