Tokios Holivudo įžymybės kaip Bradas Pittas (49 m.), Tomas Cruise’as (51 m.) ar Gregory Peckas (1916–2003) – klasikinio grožio aktoriai.
Tačiau Europa, Amerikos priešingybė, gyvena pagal savo standartus. Joje kur kas daugiau aktorių, kuriems iki grožio etalono labai toli.
Bene daugiausia žavių pabaisų į pasaulio ekranus pateko iš Prancūzijos. Daug šios šalies aktorių – stambiomis nosimis, atlėpusiomis ausimis, masyviais žandikauliais. Nepaisant to, būtent jie laikomi sekso simboliais.
Kiekvienas jų turi savo įvaizdį ir išskirtinių moterų užkariavimo būdų. Svarbiausia – tikras prancūzas bet kokiomis aplinkybėmis išlieka savimi.
Gerard’as Depardieu (64 m.) – jautrios sielos niurzglys
Daugiavaikėje darbininkų šeimoje gimęs Žežė (tokia aktoriaus pravardė) pirmiausia išgarsėjo vaidmenimis komedijose „Nevykėliai” (1981 m.), „Tėtušiai” (1983 m.) ir „Tarp angelo ir velnio” (1995 m.).
Šiose juostose G.Depardieu herojai – žavūs niurzgliai ir nepakenčiami bambekliai. Atrodo, reikia tik trupučio švelnumo, kad jų surambėjusios širdys suminkštėtų. Tokias iliuzijas visada puoselėja moterys. Ir tai patį negražiausią vyrą daro patrauklų, rašo žurnalas „TV antena".
Bet pažinti G.Depardieu tik iš komedijų – vadinasi, visai nieko apie jį nežinoti. Kaip ir daugelis talentingų komikų, Gerard’as moka tapti jautriu ir subtiliu tragiku.
Geriausias to įrodymas – režisieriaus Bertrand’o Blier „Šokantys valsą” (1974 m.). Šioje juostoje G.Depardieu įkūnijo vieną iš nutrūktgalviškų banditų, klajojančių po Prancūziją ir ieškančių rizikingų nuotykių, kurie padėtų užpildyti sielos tuštumą. Filmas buvo sukėlęs daug triukšmo, nes jame apstu smurto ir netradicinio sekso scenų.
Vėliau G.Depardieu ne kartą vaidino B.Blier filmuose – įkūnijo prieštaringus herojus, kovojančius su savo demonais.
Dramoje „Tau per graži” aktorius vaidino buržua, besiblaškantį tarp neišvaizdžios meilužės ir gražuolės žmonos. Sutuoktinės vaidmenį atliko Carole Bouquet (56 m.) – viena gražiausių Prancūzijos moterų ir ilgametė G.Depardieu mylimoji.
Kartu nugyvenę devynerius metus, Gerard’as ir Carole išsiskyrė 2005-aisiais. Pora taip ir nebuvo susituokusi.
Aktorių romanas buvo skausmingas, kupinas aistros, nesusipratimų, svaigių skrydžių ir skaudžių nuopuolių. Carole į visus klausimus apie Gerard’ą atsako atsidusdama: „Aš jį labai mylėjau.”
Jeanas Gabinas (1904–1976) – romantiškasis tylenis
XX amžiaus viduryje į prancūzų kiną atėjo daugybė netobulos išvaizdos žvaigždžių: Fernandelis (1903–1971 m.), Philippe’as Noiret (1930–2006), Robert’as Hosseinas (86 m.), Jeanas Rochefort’as (83 m.). Ryškiausias jų ir ekrane, ir gyvenime buvo vyru-uola kino kritikų pramintas Jeanas Gabinas.
Aktoriumi jis tapo jaunystėje, bet išgarsėjo būdamas 31 metų, kai įkūnijo nusikaltėlį kriminalinėje dramoje „Vėliava” (La bandera, 1935 m.). O juostos „Pepe le Moko” (1936 m.) ir „Didžioji iliuzija” (1937 m.) išgarsino J.Gabiną visame pasaulyje.
Nors Jeanas buvo panašus į netašytą darbininką – bulvės formos nosis, masyvus smakras, režisieriai jam patikėdavo romantiškus vaidmenis. J.Gabino herojai užmegzdavo aistringus meilės romanus su gražiausiomis moterimis.
Buvo sakoma, kad šis aktorius ekrane sugeba virtuoziškai tylėti. Gal toks išskirtinis sugebėjimas ir buvo jo žavesio paslaptis? Juk moterims visais laikais patiko herojai, kurie daugiau daro, o ne plepa.
J.Gabinas turėjo daug meilės nuotykių. Bene garsiausiai nuskambėjo jo romanas su Marlene Dietrich (1901–1992). Tuo metu karo draskoma Europa iki smulkmenų narstė prancūzo ir vokietės (jos kojos buvo laikomos gražiausiomis pasaulyje) meilės istoriją.
Visą pasaulį apskriejo nuotraukos, kuriose užfiksuota, kaip M.Dietrich puola prie savo mylimojo, kai šis grįždamas iš karo (J.Gabinas į frontą išėjo kaip savanoris) tanku važiuoja Paryžiaus gatvėmis.
Beje, prieš išeidamas kariauti prancūzų aktorius keletą metų gyveno JAV ir bandė laimę Holivude. Deja, filmavimo aikštelėse anapus Atlanto jis nebuvo laukiamas. Holivudas, kuriame karaliavo šviesiaplaukiai ir baltadančiai apolonai, neįvertino nestandartinio J.Gabino grožio.
Vincent’as Casselis (47 m.) – švelnus ir tūžmingas
Kreivo veido ilganosis V.Casselis negražiausių šiuolaikinių aktorių sąraše užima aukštą vietą.
Tačiau, priešingai nei jo tėvynainis J.Gabinas, netobulos išvaizdos prancūzas sugebėjo sužavėti Holivudą, suvaidindamas „Oušeno dvyliktuke”. Jis taip pat užkariavo vienos geidžiamiausių mūsų laikų moterų Monicos Bellucci (49 m.) širdį.
Nors poros santuoka neseniai iširo, V.Casselis net 14 metų teisėtai prie savęs glaudė ir bučiavo italų dievaitę.
„Vincent’as – neįtikėtinai seksualus vyras. Aš iki šiol dėl jo einu iš proto!” – po dešimties bendro gyvenimo metų buvo prisipažinusi M.Bellucci.
V.Casselio herojai – įvairūs. Filme „Nesugrąžinamas laikas” (2002 m.) jis vaidino drąsuolį, žiauriai kerštaujantį nusikaltėliams, išprievartavusiems jo merginą. „Oskarą” pelniusioje juostoje „Juodoji gulbė” (2010 m.) aktorius įkūnijo gašlų choreografą.
Tokie personažai visuomet paklausūs, o nestandartinė aktoriaus išvaizda – pranašumas.
Niūrus V.Casselis, kaip ir jo herojai, atrodo, bet kuriuo metu gali suduoti smūgį. Žodžiu ar kumščiu – ne taip ir svarbu.
„Saugau tą tūžmingumą, kurį į šį pasaulį atsinešiau gimdamas”, – sako V.Casselis.
Šis prancūzo būdo bruožas neblėsta, tad grožio veikiausiai nė nereikia.
Jeanas Paulis Belmondo (80 m.) – drąsuolis plačia šypsena
Šis charizmatiškas aktorius tarp prancūzų kvazimodų užima išskirtinę vietą. J.P.Belmondo yra labiausiai priartėjęs prie Holivudo idealo. Jo personažai – toli gražu ne niūrūs ir paslaptingi. Aktoriaus vizitine kortele tapo plati šypsena.
J.P.Belmondo geriausiai pavykdavo niekada nenusimenančių avantiūristų vaidmenys. Net jeigu jo herojai nusižengdavo įstatymams, jie tai darydavo žaismingai, valiūkiškai žvelgdami mirčiai į akis.
Toks buvo jo plėšikėlis Kartušas iš to paties pavadinimo 1962 metų nuotykių filmo ir gangsteris Fransua iš kriminalinės dramos „Borsalino” (1970 m.).
Nepaisant didelės nosies ir stambaus veido, J.P.Belmondo sugebėjo tapti vyriškumo etalonu.
Tai kelia nuostabą. Juk kino karjeros pradžioje vienas prodiuserių aktoriui tiesiai šviesiai išdrožė: „Tu tikras pabaisa!”
Rašydami apie J.P.Belmondo italų žurnalistai dažnai pridurdavo „il brutto” – „bjaurus”. Tad kodėl jis buvo laikomas žaviu? Jokios intrigos čia nėra. J.P.Belmondo nesistengdavo būti paslaptingas, kaip, pavyzdžiui, J.Gabinas. Jis nesišaipydavo iš savo išvaizdos kaip S.Gainsbourg’as.
Jeanas Paulis tiesiog elgdavosi kaip... gražuolis. Pasitikinti savimi eisena, plati šypsena ir – pirmyn!
Meilės nuotykių jam galėjo pavydėti bet kuris gražuolis. J.P.Belmondo glėbyje tirpo seksualiausios šokėjos ir modeliai.
Jo santykiai su aktore iš Šveicarijos Ursula Andress (77 m.), kuri pirmoje bondiados dalyje įkūnijo Džeimso Bondo merginą, truko septynerius metus.
Kalbėta, kad dėl Jeano Paulio neištikimybės U.Andress net mėgino pasitraukti iš gyvenimo. Po daugybės metų aktorė pasakė: „Iš visų mano pažinotų vyrų švelniausias buvo Jeanas Paulis Belmondo – kaimietiškos išvaizdos netašytas storžievis.”
Serge’as Gainsbourg’as (1928–1991) – ironiškasis cinikas
„Būti bjauriam kur kas geriau nei gražiam. Bent jau dėl to, kad toks liksi visada”, – sakydavo S.Gainsbourg’as.
Jei jaunystėje būsimam dainininkui, aktoriui ir rašytojui kas nors būtų pasakęs, kad jo meiluže galėtų tapti geidžiamiausia Prancūzijos blondinė, Serge’as būtų nusikvatojęs su jam vienam būdingu sarkazmu.
Gerokai vėliau jis turėjo trumpą, bet aistringą romaną su Brigitte Bardot (79 m.).
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje S.Gainsbourg’as išgarsėjo kaip dainininkas, kuriam nebuvo draudžiamų temų. Atvirai ir ironiškai jis dainavo apie politiką, moteris ir seksą.
Pastaroji tema Serge’ą jaudino labiausiai. Vieną garsiausių jo dainų „Je t’aime... Moi non plus” (Aš myliu tave... Ir aš tavęs taip pat ne...) buvo uždrausta transliuoti per kelias radijo stotis ir sulaukė griežtos Vatikano kritikos. Dainos tekstas buvo pernelyg jausmingas, o tarp posmų girdėjosi geidulingos moteriškos aimanos, kurios dviejose skirtingose versijose liejosi iš gražuolių B.Bardot ir Jane Birkin (67 m.) lūpų.
S.Gainsbourg’o romanas su sekso simboliu B.Bardot truko kelis mėnesius, o su J.Birkin kur kas ilgiau – 11 metų.
Savo buvusį mylimąjį B.Bardot prisiminė labai šiltai: „Jo žvilgsnis stingdė. Jame galėjai įžvelgti nedrąsų įžūlumą ir laukimą, atmieštą romiu pranašumu. Jo veidas buvo liūdnas, o akys pašaipios. Jo humoras buvo šaltas.”
S.Gainsbourg’as mokėjo subtiliai šaipytis iš savęs – tarsi užbėgdamas už akių aplinkinių patyčioms.
„Na, ką daryti su tokia šlykščia marmūze? Bet esu įsitikinęs, kad mums, pabaisoms, Dievas yra gailestingas”, – tokie žodžiai skamba viename S.Gainsbourg’o kūrinių.
Jo apdainuotas bjaurumas – tai išskirtinis žavesys, kurio taip trūksta save įsimylėjusiems kino gražuoliams.
Parengė Ona Kacėnaitė
