Skausmo ir ašarų kupinose istorijose ji sugeba nepaskęsti tik dėl to, jog tiki, kad daugeliu atvejų galima pagelbėti.
Žurnalistų Audrės ir Gintaro Kudabų nufilmuotos vaikų istorijos abejingų nepalieka.
„Vieniems didžiulė pinigų suma yra tūkstantis litų, kitiems – 50 tūkstančių. Tačiau manau, kad visi galime po vieną ar du litus paaukoti tiems, kuriems surinkta pinigų suma padėtų išsikapstyti iš didžiulių bėdų. Tai ir yra Išsipildymo akcijos jėga”, – įsitikinusi A.Kudabienė.
Viena iš bėdos ištiktų šeimų, apie kurią A. ir G.Kudabos šiemet susuko neilgą filmą, į Išsipildymo akciją kreipėsi ne pati.
„Jie dar apimti tokio šoko, kad iki galo greičiausiai net nesuvokia, kas nutiko jų šeimai”, – pasakojo žurnalistė, kurią nuvykti pas Kauno rajono Samylų seniūnijos Gervėnupio kaime gyvenančią Vilkauskų šeimą paragino seniūnė Daina Kasperavičienė.
Išvyko gyventi į kaimą
Gamtos prieglobstyje, 20 km už Kauno įsikūrusi Loretos (22 m.) ir Ramūno (31 m.) Vilkauskų šeima nedidelį namą išsinuomojo už minimalią kainą.
Šalia namelio, kuris seniau, matyt, priklausė sodų bendrijai, yra nedidelis žemės sklypas, kuriame šeima augino daržoves, o po veją galėjo lakstyti vaikai – trejų metų Laurynas ir penkerių Gabrielius.
„Kuklaus būsto gyventojai, regis, vadovaujasi asketizmo filosofija – daiktų čia yra tik tiek, kiek reikia: keturios kėdės keturiems šeimos nariams, vienas stalas, viena sofa, keturios lėkštės, keturi puodeliai. Mažoje erdvėje visus daiktus gali suskaičiuoti vienos rankos pirštais”, – pasakojo būste apsilankiusi A.Kudabienė.
Greičiausiai daiktų tiek nedaug yra dėl to, kad visi pinigai, kuriuos uždirba taksistas Ramūnas, skiriami maistui ir vaikų poreikiams.
„Bendraujant su tėvais akivaizdu, kad jų ryšys su vaikais labai stiprus ir jie stengiasi viską, ką išgali, atiduoti mažyliams”, – pastebėjo viešnia iš televizijos.
Kai gimė du berniukai, šeima dar gyveno mieste. Netrukus pora suprato, kad ten auginti vaikus nėra nei labai paprasta, nei sveika. Tėvai norėjo, kad vaikai augtų gamtos prieglobstyje, kur galėtų laisvai lakstyti ir žaisti.
Ramūnas, kuris buvo ir tebėra vienintelis šeimos maitintojas, apsidžiaugė radęs būstą už įkandamą nuomos kainą. Gamtoje įsikūrusi pora džiaugėsi artėjančia vasara ir laukė, kada atšils orai ir viskas sužaliuos.
Sveiki, aktyvūs, smalsūs ir padūkę vaikai nuolat būdavo lauke, žaisdavo slėpynių, lakstydavo šalia namų.
Negailestinga diagnozė
Vasaros pradžioje Laurynui netikėtai pakilo temperatūra. Iš pradžių tėvų tai neišgąsdino, nes iki tol sūnus buvo sveikas, guvus, jokiomis ligomis nesirgęs vaikas.
Pasvarstę, kad mažylis greičiausiai bus paprasčiausiai peršalęs, tėvai vis dėlto nusprendė iškviesti greitąją pagalbą. Medikai išvežė vaiką į ligoninę ir ten spėliojo Lauryną užsikrėtus gripo virusu. Nors tiksli diagnozė nebuvo nustatyta, medikai mažąjį pacientą išleido namo.
Grįžus į namus Laurynui vėl šoktelėjo temperatūra. Išsigandusi Loreta puolė skambinti vyrui. Metęs visus darbus šis parlėkė namo, čiupo vaiką ir skubiai nuvežė į ligoninę.
Kauno klinikose tėvai išgirdo diagnozę, kuri bet kurį šiek tiek apie mediciną nusimanantį žmogų pasodintų ant žemės, – meningokokcemija.
„Loreta kalbėdama apie akimirką, kai išgirdo negailestingą diagnozę, ir dabar dar braukia ašaras”, – pasakojo Lauryno motiną kalbinusi žurnalistė.
Gydytojų prognozės nebuvo optimistiškos. „Jeigu vaikas per tris paras išgyvens, jūs jį turėsite”, – sakė jie.
Meldėsi tris paras
Tėvai pasakojo žurnalistei apie tris baisiausias savo gyvenimo paras, kai galėjo tik vienas kitą apsikabinę melstis – nei vienas, nei kitas negalėjo ne tik nuryti kąsnio, bet net ir verkti, nes pritrūko ašarų.
Abu žinojo viena: šią akimirką savo vaikui jie padėti negali niekuo. Liko tik laukti.
Gydytojai ir kitu atveju nežadėjo nieko gera. Jie žinojo, kad net jei vaikas liks gyvas, sunkių komplikacijų išvengti nepavyks. Mat meningokokas yra viena iš baisiausių infekcijų, jos smūgiai dažnai būna mirtini.
Nors infekcija kirto iš peties, Lauryno noras gyventi buvo toks stiprus, kad su medikų pagalba jam pavyko įveikti ligą. Deja, ne be pasekmių.
Po savaitės paaiškėjo, kad teks pradėti amputaciją, nes dėl komplikacijų sustojo kraujotaka berniuko plaštakose ir pėdose.
Iš pradžių gydytojai nemanė, kad reikės tiek daug operacijų. Tačiau po pirmos operacijos teko atlikti antrą, o vėliau – dar dvi. Vaikas neteko visų keturių galūnių.
„Sunku buvo tėvų klausti, kaip jie tada laikėsi, – pasakojo A.Kudabienė. – Turbūt ir jie nebeprisiminė, koks tai buvo paros metas, ką jie tuo metu jautė ir ką veikė. Namuose jie beveik negyveno, nes visą laiką praleisdavo ligoninėje šalia sūnaus.”
Mažylis juda be galūnių
Šiandien trimetis Laurynas vėl žvalus ir guvus, tačiau neturi nei plaštakų, nei pėdų.
Vykdama susitikti su mažuoju Laurynu ir jo tėvais A.Kudabienė prisipažino sunkiai įsivaizdavusi, kokį išvys vaiką.
„Kai pamačiau Lauryną, visa mano baimė, kaip reikės bendrauti ir būti šalia vaiko, kuriam atsitikęs toks baisus dalykas, išgaravo, – pasakojo ji, neslėpdama simpatijų mažajam nelaimėliui. – Berniukas yra neįtikėtinai judrus, guvus, noriai bendrauja. Pamatęs filmavimo kamerą jis iškart puolė apžiūrinėti.”
Berniuką sunku nulaikyti vienoje vietoje net ir tėvams. Judėti jis prisitaikė alkūnėmis ir keliais, ropoja neįtikėtinu greičiu.
„Man pasirodė, kad vaikas pats nelabai suvokia, kad šiuo metu galėtų judėti kaip nors kitaip. Turbūt per visus tuos ligos ir skausmo mėnesius išblėso prisiminimas, kaip buvo tada, kai jis dar vaikščiojo savo kojomis ir kai galėjo rankoje laikyti šaukštą”, – svarstė A.Kudabienė.
Ant grindų Laurynas juda laisvai, vienintelė kliūtis, kurios jis negali įveikti, – nulipti nuo kėdės, ant kurios užkeliamas prie stalo. Visą laiką šalia jo turi būti mama.
Mėgsta žaisti kompiuteriu
Name, kuriame gyvena nelaimę patyrusi keturių asmenų šeima, – tik du kambariai. Vienas – pirmame, kitas – antrame aukšte. Tačiau berniukas netgi sugeba užkopti laiptais į antrą aukštą, nes žino, kad ten ant stalo yra kompiuteris, o jame fantastiškiausias žaidimas – motociklų lenktynės.
„Neįtikėtina stebėti, kaip vaikas, kuris neturi pirštukų, sugeba tobulai valdyti kompiuterį ir žaisti mėgstamą žaidimą”, – stebėdama žaidžiantį mažylį savo akimis negalėjo patikėti laidų vedėja.
Nuo Lauryno nė per žingsnį nesitraukia jį nepaprastai mylintis penkiametis brolis Gabrielius. Jis mielai dalijasi žaislais, rūpinasi galūnių neturinčiu broliu.
Reikia pinigų protezams
R.Vilkausko uždirbtų pinigų užtenka tik susimokėti už namelio nuomą ir maistui.
O dabar jų reikia dar ir Laurynui, nes šiuolaikinė medicina galūnių netekusiam vaikui gali pagelbėti. Berniukui reikia specialiai pritaikytų protezų.
„Per Išsipildymo akciją prašysime, kad geros valios žmonės pagelbėtų šiam berniukui įsigyti modernius prie jo kūno pritaikytus protezus, kurie kainuoja maždaug 50 tūkstančių litų”, – mažajam Laurynui padėti kvietė A.Kudabienė.
„Kai matai, kaip berniukas iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą ir sugeba prisitaikyti, 50 tūkstančių litų suma neatrodo labai didelė. Tačiau ji yra tiesiog neįsivaizduojama ir greičiausiai sunkiai suvokiama jo tėvams”, – sakė labdaros renginio dalyvė.
Laurynui padėti pasirengusi ir sostinės specialistų komanda – Santariškių vaikų centro gydytojai traumatologai, ortopedai ir kiti.
Protezai, kurių šiuo metu reikia berniukui, jau išrinkti.
Ar Laurynas laukia savo naujųjų kojų ir rankų? „Su Laurynu susikalbėti dar sunkoka, jis kalba vaikiška kalba, kurią ne visi supranta”, – sakė su mažyliu bendravusi A.Kudabienė.
„Kai vaiką pradeda kamuoti klausimai, kur jo rankytės ir kojytės, tėvas čiumpa sūnų į glėbį, užveda automobilį, pasisodina ant kelių ir leidžia pavairuoti. Tai pramoga, kuri Lauryną pradžiugina taip, kad jis pamiršta visas savo negandas”, – pasakojo laidų kūrėja.
Didžiausi Kalėdų norai
Laidų kūrėja viliasi, kad dar po metų jau filmuos Lauryną su naujais protezais bėgiojantį šalia bendraamžių.
Gal tai ir yra didžioji Lauryno Kalėdų svajonė?
„Jei jis sugebėtų pasakyti, kad Kalėdoms dovanų labiausiai nori rankų ir kojų, būtų suaugęs ne pagal savo metus, – sakė A.Kudabienė. – Didžiausias Lauryno noras, kaip ir visų jo amžiaus berniukų, – mašina, kuri turėtų didžiulį vairą ir atsidarančias duris. Kai jis apie tai pasakoja, akys pasidaro didžiulės ir spindinčios.
O dirbtinės rankos ir kojos sūnui yra didžiausias jo tėvų noras.”
Išsipildymo akciją TV3 ir SEB bankas organizuoja nuo 2003 m.
Per tuos metus suaukota daugiau nei 23 milijonai litų, už juos pagelbėta dešimtims tūkstančių vaikų.
Vaikai gavo reikalingą gydymą bei būtiniausią pagalbą, jiems nupirkta vaistų, atlikta operacijų, parūpinta medicinos įrangos, pagerinta buitis ir suteikta papildoma reabilitacija.
