Pirmomis sausio dienomis oficialiai užtvirtinsime patį ryškiausią nacionalinių premjerų aktyvumą, suteikiantį realią viltį, kad aukštai iškeltą kartelę pavyks išlaikyti ir kitais metais. Tačiau pernelyg greitai ir sėkmingai iškilusiems prodiuseriams vertėtų pamąstyti ne tik apie kiekybę, bet apie kokybę. Dabar kartais susidaro nelemtas įspūdis, kad rinkos dalyviai vaikšto ant plono ledo, kuris gali bet kada suskilti.
Premjerų rekordas
Nuo 2013 m. sausio 1 d. repertuare įvairiausiomis spalvomis sušvytėjo net 15 filmų. Tai absoliutus nacionalinis rekordas. Galime pavydžiai atsisukti į netolimą praeitį ir prisiminti, kad istorinio nuotykių trilerio „Tadas Blinda. Pradžia“ išjodinėjimo metais iš viso turėjome tik 3 lietuviškus filmus. Vos per dvejus metus įvykdytas progresas akivaizdus.
Pirmiausiai jis grindžiamas savo gebėjimais patikėjusiais ir alternatyvias finansavimo formules atradusiais prodiuseriais. Finalinės metų premjeros – Donato Ulvydo jausmingų situacijų komedijos „Kaip pavogti žmoną“ – rezultatai kol kas dar nežinomi, bet kūrybinės grupės reputacija ir nuveikti sklaidos darbai leidžia ramiai planuoti pajamų sumą su šešiais nuliais.
Svarbiausia, kad didžioji dauguma 2013 m. lietuviškų filmų ne šiaip sau atsižymėjo, bet užfiksavo pavydėtinus rezultatus ir gerino lankomumo statistikos rekordus.
Dar labiau pradžiugino plati filmų įvairovė, gudriai apgalvotos strategijos ir autorių pastangomis į kino teatrus privilioti nauji žiūrovai, kurie niekuomet ar seniai nebuvo skaitmeninėse salėse. Tik 2 filmų biudžetuose dominavo valstybiniai pinigai, dar 5 filmus dalinai parėmė įvairios šalies institucijos ir dosnūs fondai, bet visi likusieji ekranus apšvietė taikydami nepriklausomus finansavimo modelius ir susirinkdami reikalingas lėšas iš privačių investuotojų.
Kelios sėkmingos lietuviškos premjeros paskatino turtingesnes organizacijas pasitikėti bendradarbiavimą siūlančiais Lietuvos prodiuseriais. Galime prognozuoti, kad per artimiausius 2-3 metus bus lengviau susirinkti biudžetus, bet nereikia pamiršti, kad investuotojų sprendimus tiesiogiai įtakos filmų lankomumas. Taigi būtina galvoti, kaip sugrąžinti žiūrovą į kiną ir įtikinti jį vėl nusipirkti bilietą.
Du lyderiai – dvi skirtingos istorijos
Tikslingai išleista ir su progine Valentino dienos švente susieta romantinė komedija „Valentinas vienas“ pardavė net 190,6 tūkst. bilietų, kurių užteko pergalei prieš visas importuotas Holivudo studijų pramogas. Čia vėl suveikė kino platinimo versle sukaupta prodiuserio Žilvino Naujoko patirtis, nebijojimas rizikuoti ir gebėjimas prisitaikyti prie kine laisvalaikį praleidžiančių žmonių pageidavimų.
„Valentino vieno“ praminti takai įkvėpė išbandyti laimę prodiuserį Rolandą Skaisgirį, kuris panaudojo holivudinę madą, kad masiškai žiūrimą TV serialą dažnai apsimoka adaptuoti didžiajam ekranui. Rudens sezone televizija apgalvotai neištransliavo nė vienos populiaraus serialo „Moterys meluoja geriau“ serijos ir pasiilgę pamėgtų personažų žiūrovai ažiotažiškai sureagavo į gausiai reklamuotą kvietimą pasimatyti šalies kino teatruose. Sąmojingas planas nuraškė saldų vaisių: 42,6 tūkst. parduotų bilietų vien per tris savaitgalio dienas.
Susivieniję Lietuvos žiūrovai ištisus metus patriotiškai palaikė savus filmus ir žymiai atidžiau rinkosi premjeras iš užsienietiškų pasiūlymų, o rodytojai mielai sudarė ypatingas sąlygas lietuviškai produkcijai, apkarpydami numatytą seansų kiekį Holivudui. 2013 metų trejetuke pirmą kartą pasveikinsime du rezultatyvius nacionalinius hitus, o tai yra tikrai neeilinis pasiekimas. Komedijai „Kaip pavogti žmoną“ vis dėlto neužteks 10 šventinių dienų, kad pasivytų anksčiau startavusį konkurentą „Moterys meluoja geriau. Kristina“ (1,35 mln. Lt pajamos per 17 dienų).
Ne visi filmai patenkino gerbėjų lūkesčius ir kai kurie išsigelbėjo vien masiniu ažiotažu, bet jų sumanytojams teks protingai apgalvoti tolesnius strateginius sprendimus ir ištaisyti klaidas, jei dar sykį užsimanys šturmuoti repertuarą su tęsiniais. „Moterys meluoja geriau“ įsirašė į Lietuvos kino industrijos rekordų knygą su pajamingiausiu premjeros savaitgaliu, tačiau po to mikliai išleido orą lyg su adata pradurtas gražus balionas.
Režisieriaus Alvydo Šlepiko kūrinys neteko sugrįžtančių žiūrovų efekto ir negavo papildomo palaikymo iš gyvų rekomendacijų. Jei naujas filmas taip greitai sustojo, tai labiau tikėtina, kad nusivylusių šeimininkių daugumai nepatiko turinys. Savo ruožtu „Valentinas vienas“ sugebėjo susidraugauti su žiūrovais ir per antrą savaitgalį surinko netgi daugiau pajamų negu per reklamiškai apdorotą premjerą, o tai reiškia, kad filmas nuteikė pozityviai, prajuokino, nustebino, paskatino ateiti dar kartą ir kartu nusivesti kitą draugą.
Mergaitės žygio triumfas
Bilietus perkančių žmonių parama yra visagalė ir nulemia filmo rodymo trukmę. Galime galvoti ką tik norime apie britų režisieriaus Bobo Mullano istorinės-biografinės dramos „Laiškai Sofijai“ kokybę, bet 29 tūkst. Lietuvos žiūrovų aiškiai išdėstė savo poziciją, kad jiems labai reikėjo filmo apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir savarankiškai finansavusio savo svajonę autoriaus pastangos patenkino norus.
Vien tik žiūrovai stebuklingai išgelbėjo vargais negalais ekranus pasiekusią Audriaus Juzėno dramą „Ekskursantė“, kuri laukė premjeros 3 metus dėl pinigų trūkumo, neatsakingo požiūrio ir finansavimo paraiškoje sumeluotos koprodiuserių iš Rusijos finansinės pagalbos.
Tuoj po Europos krepšinio čempionato repertuaro bėgiais kukliais išlydėtas filmas išstenėjo tik minimalų reklaminį palaikymą ir per premjerinį savaitgalį džiaugėsi vos 46,5 tūkst. Lt pajamomis, tačiau tolesniuose kelionės etapuose demonstravo nerealų stabilumą, o į vagonus lipo vis kiti žmonės, kurie sužinojo ir išgirdo apie „Ekskursantę“ iš ją pamačiusių draugų, bendradarbių, nepažįstamųjų. Jeigu jums reikėtų 2013 m. kino pelenės titulo, tai neįtikėtinai atsigavusi ir sustiprėjusi „Ekskursantė“ (48 tūkst. žiūrovų) nustvertų auksinę kurpaitę be konkurencijos. Tokios pasakiškos sėkmės nesitikėjo nei savarankiškai platinę filmą prodiuseriai, nei 12 savaičių išlaikę seansus rodytojai. Jei beveik pasmerktas filmas sugebėjo pakelti 570 tūkst. Lt (premjerinio savaitgalio pasiekimas šioje sumoje sudaro vos 8%), tai kas atsakys į klausimą, kokio likimo „Ekskursantė“ sulauktų su išankstine sklaida ir deramu reklaminiu pasiruošimu premjerai (šiam reikalui prodiuseriui tiesiog neužteko lėšų)? Neverta abejoti – turėtume dar vieną užtikrintą lietuvišką milijoną!
"Pistonams" ne viskas po…
Šešis skaitmenis prie vieneto planavo ir ketino susiorganizuoti nešvankieji, nepraustaburniai ir gudrieji „Pistonai“, bet juos ištiko geriau meluojančių moterų likimas. Stulbinanti idėja, ganėtinai nebrangus įgyvendinimas, didžiulis ažiotažas, milžiniškas fanų palaikymas ir visuotinis nusivylimas po premjeros seansų.
Tai, kas pasiteisino per socialinius tinklus ir interneto kanalus skleistuose trumpuose ir pokštinguose filmukuose, pakišo koją ilgoje pilnametražėje keiksmų komedijoje. Po solidaus starto (196,2 tūkst. Lt; keturis kartus daugiau už „Ekskursantę“) „Pistonai“ skausmingai prasmego žemyn net 70% ir jau neatsitiesė pakartotiniam smūgiui.
Tačiau holivudinius animacinius nuotykius lietuviškam dubliažui adaptuojantis ir įgarsinimus režisuojantis Andrius Rožickas tikrai nusipelno Bravo už tobulą sumanymą ir supratimą, koks galingas yra tautiškas dubliažas.
„Pistonų“ prodiuseriai įsigijo seno lenkiško filmo „Meilės vaistai“ rodymo teises ir lietuvišku įgarsinimu sukūrė absoliučiai nuosavą istoriją, kuri, deje, neįtiko mūsų žiūrovų lūkesčiams. Bet kokiu atveju „pistoniškas“ debiutas (415 tūkst. Lt pajamos; galutiniame rezultate net 47,4% priklauso pirmoms trejoms premjerinėms dienoms) stipriai prisidėjo prie Lietuvos kino rinkos ir turėjo finišuoti su teigiamu finansiniu balansu. Vienintelė dilema – ar reikalingas tęsinys ir ar šmaikštūs autoriai bandys rizikuoti dar sykį? Tokiu atveju jiems bus žymiai sunkiau įtikinti žiūrovus, bet susigrąžinti fanus tikrai įmanoma.
Karo ir mafijos vaikai
Užsienio teritorijose šiemet išgirdome daug liaupsių lietuviškam kinui ir mūsų šalyje subrendusiam kino gamybos sektoriui. Venecijos tarptautinis kino festivalis pakvietė Lietuvoje nufilmuotą vokiečių dramą „Vilko vaikai“ (Wolfschildren) į antrąjį pagal svarbą konkursą „Horizontai“. Debiutuojančio režisieriaus Ricko Ostermanno pastangos nepadarė gėdos svečiams talkinusiai prodiuserio Ramūno Škiko komandai ir epizoduose vaidinantiems lietuvių aktoriams.
Po sėkmingo starto Venecijoje („Kino pavasaryje“ viešėjęs italų kino kritikas Giovanni Ottone paminėjo „Vilko vaikus“ asmeniniame geriausių festivalio filmų dešimtuke) kūrinys gavo kvietimą į Čikagos tarptautinį kino festivalį ir kitus svarbius renginius, kurių žiūrovai pamatė, ką ir kaip įmanoma nufilmuoti Lietuvoje.
Gaila, kad žymiai didesnes viltis puoselėjusi, jaunus lietuvių aktorius įdarbinusi ir Johno Malkovichiaus žvaigždės neišnaudojusi kriminalinė drama „Sibirietiškas auklėjimas“ (Siberian Education) prasmego nesėkmės liūne, bet neištaisomas filmo klaidas sugeneravo prodiuseriai ir elitinis italų režisierius Gabriele Salvatoresas.
Jis nepaklausė lietuvių konsultantų įspėjimų, kad scenarijuje aprašytos fantazijos pernelyg atitolusios nuo realybės, ir kažkodėl nusprendė, kad rodydamas ekrane šiuolaikinio Vilniaus vaizdus sugebės pameluoti žiūrovui, jog iš tiesų čia yra Rusijos Padniestrė.
Kūriniui nepavyko gauti kvietimo į prestižinius kino festivalius ir tarptautinė premjera įvyko Maskvoje. Jei filmu domisi tik Maskvos kino festivalis, tai reiškia, kad tavo kūrinys pateko į rimtą bėdą. Dar prieš kelionę į Rusiją „Sibirietišką auklėjimą“ vieningai išplakė Italijos kino kritikai, o Lietuvoje jam užteko jėgų tik pirmai savaitei (iš viso 77 tūkst. lt pajamų).
Gūdi nežinia dėl įstatymo
Darbščiai dirbančio Vilniaus kino biuro interneto svetainė ir „Facebook“ profilis informuoja, kad užsieninių TV serialų, filmų ir muzikinių klipų gamyba Lietuvoje nesustoja. Išlieka tikimybė, kad artimiausiais metais sulauksime gausesnio prodiuserių dėmesio.
Daug džiaugsmo kino industrijai atnešusios birželio 13 d. Seimo posėdyje priimtos pelno mokesčio įstatymo pataisos turėtų įsigalioti nuo 2014 m. sausio 1 d., tačiau šviesaus rytojaus planas vis dar įklimpęs. Likus dviems savaitėms iki numatytos išganymo dienos Lietuvos prodiuseriai vis dar nežino, kada galės siūlyti 20 proc pelno mokesčio lengvatą už neatlygintinas investicijas į kino gamybą ir kaip veiks mokesčių paskatos sistema.
Pavėluotai priimtas ir žūtbūtinai reikalingas įstatymas mįslingai užstrigo Finansų ministerijoje, o svarbių atsakymų nesulaukiantys užsienio prodiuseriai ketinimus filmuoti mažiausiai 26 mln. lt vertės kūrinius gali perkelti į konkurencingus pasiūlymus aiškiai teikiančias kitas šalis (panašus įstatymas jau seniausiai veikia Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje net Latvijoje). Keisčiausia, kad biurokratiniai barjerai ir poįstatyminių aktų pasirašymo keblumai neleidžia aiškiai atsakyti į sensacingo ir žiūrimumo rekordus mušančio TV serialo „Sostų karai“ (Games of Thrones) prodiuserių užklausas.
Biurokratiniai vėžliai
Prie skandalo aštrėjanti ir pusmetį vilkinama situacija – tai dar vienas akmuo į mokesčių paskatos filmų gamybai schemą administruojančio Lietuvos kino centro daržą. Vėžlio lėtumo apsisukimai biurokratinėje organizacijoje varo į neviltį Lietuvos prodiuserius, kurie siekia bendradarbiauti su užsienio partneriais, sukurti daugiau darbo vietų, brandinti gamyboje dirbančių žmonių profesionalumą, prisivilioti į šalies biudžetą suplauksiančias investicijas ir šitaip garsinti Lietuvos vardą kino pramonėje.
Apmaudu pripažinti, kad ilgiau nei metus veikiantis Lietuvos kino centras nepateisina puoselėtų lūkesčių. Prieštaringai vertinamais sprendimais, nesugebėjimu išspręsti elementariausių klausimų, klaidingais vertinimais ir prastu vadovavimu stebinanti organizacija nuvylė didžiąją daugumą šalies kino industrijos dalyvių, kurie susilaiko nuo viešų pareiškimų, nes jaučiasi priklausomi nuo finansavimo ir nenori užsitraukti nemalonės, tačiau šis muilo burbulas gali netrukus susprogti.
Visai neseniai Lietuvos kino centras susikompromitavo su kino verslui kenkiančiais nelogiškais amžiaus cenzais ir dar juokingesniais paaiškinimais apie fantazijų ir nuotykių pasakai „Hobitas. Smogo dykynė“ skirtą N-13 (nejaugi žmogaus balsu kalbantis slibinas sukelia pasišlykštėjimą ir skatina baimę?).
Lietuviškų filmų finansavimo rebusai išprovokavo dar vieną kuriozą, kai dosniausia suma buvo skandalingai ir nesąžiningai atseikėta Gyčio Lukšo dramai „Vyro gyvenimas rudenį“ tik su perspektyva, kad prie gamybos prisijungs Danijos koprodiuseriai, kurie finale nepasirašė sutarties dėl prasto scenarijaus. Prodiuseris Stasys Baltakis ir režisierius Gytis Lukšas susipyko viešais pareiškimais, o niekam nereikalingo ir pasenusio filmo gamyba sustojo net neprasidėjusi. Tačiau pernelyg lėtas situacijos valdymas vėl sukėlė nepasitikėjimą Lietuvos kino centro reputacija, o kitiems prodiuseriams teko spręsti neplanuotai nukritusių lėšų įsisavinimo dilemas. Bet Gyčio Lukšo karjerai tašką uždėjusios nesąmonės juk buvo įmanoma išvengti, jeigu realaus koprodiuserio net neturėjusi „Vyro gyvenimo rudenį“ paraiška gautų teisingus įvertinimus ir tie pinigai atitektų geriau pasiruošusiam lietuviškam filmui.
Kelionių agentūra
Kol kas Lietuvos kino centrui geriausiai sekasi turistauti ir atlikinėti kelionių organizavimo paslaugas. Mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojamos organizacijos atstovai pradėjo gausiomis pajėgomis lankytis tarptautiniuose kino festivaliuose ir sumušė valdininkų dalyvavimo Kanų festivalyje rekordą. Jeigu anksčiau Kanų mugėje susitvarkydavo 1-2 žmonės, tai LKC komandiravo 9 darbuotojus. Niekas negali paaiškinti, kokį tikslą turėjo ši delegacija.
Ar tikrai būtina pirkti tiek daug Berlyno kino festivalio akreditacijų ir mokėti už skrydžius lėktuvu? Kodėl San Sebastiano kino festivaliui nuspręsta išlaidauti dviejų žmonių kelionėmis? Nejaugi vienas direktorius negalėjo susitvarkyti tų pačių reikalų ir atstovauti organizaciją per lietuviško filmo „Lošėjas“ premjerą? Nors tiesą sakant iki LKC eros pradžios, LR Kultūros ministerijos atstovai taupydavo pinigus ir neišlaidaudavo kelionėms į lietuviškas premjeras užsienyje.
O ką nuveikė 5 LKC nariai Taline, jeigu net nesugebėjo sudalyvauti Estijos kino ekspertų pastangomis suorganizuotoje diskusijoje apie kino platinimą Lietuvoje. Paradoksalu, bet LKC delegacija išvyko namo likus mažiau nei pusvalandžiui iki šio renginio, kurį moderavo Berlyno kino festivalio atstovas Rytų Europai Nikolajus Nikitinas.
Baisiausia, kad vis garsiau girdisi grėsminga realybė, kai lietuviškus filmus užsienyje pristatinės ne režisieriai ir ne aktoriai ir ne prodiuseriai, o keliauti už valstybės pinigus mėgstantys LKC nariai. Ar gi ne akibrokštu pavadinsite absurdiškai neskanią situaciją, kai LKC nerado lėšų pratęsti režisieriaus Igno Jonyno ar bent prodiuserės Uljanos Kim viešnagę Varšuvos kino festivalyje iki apdovanojimų ceremonijos, bet turėjo pinigų LKC atstovės Aušros Lukošiūnienės pasibuvimui Lenkijos sostinėje (ji ir atsiėmė „Lošėjui“ skirtą specialų žiuri prizą). Kas paaiškins, kodėl prioritetas skiriamas ne kūrinio autoriui, bet turistaujančiam valdininkui?
Kiti industrijos lošėjai
Tikėkimės, kad nuo liūdnojo scenarijaus mus išgelbės kalbantis slibinas. Keliauti aplink pasaulį vis tiek privalo filmai ir jų tiesioginiai autoriai arba dalyviai, o ne finansavimą skyrusios valstybinės organizacijos klerkai. Režisieriaus Igno Jonyno debiutinis pilno metražo trileris „Lošėjas“ nusipelno pagarbos už nuveiktus ir dar neužbaigtus sklaidos žygdarbius.
San Sebastiano kino festivalio suteiktu tramplynu pasinaudojęs lietuviškas filmas užsuko į Manheimą, Varšuvą, Liuksemburgą, Goa (Indija), Taliną, Tbilisį ir karališkąjį Marakešą, kur „Lošėją“ pamatė ir vertino Maestro Martinas Scorsese drauge su elitine režisierių ir aktorių rinktine.
„Lošėjo“ nacionalinė premjera Lietuvoje įvyks tik 2014 m. rugsėjį, bet prieš provokuojantis, stilingas ir vizualus trileris pasirodys žiūrovams Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ konkursinėje programoje. Kartu su „Lošėju“ komercinį repertuarą šturmuos dar 10 lietuviškų filmų, bet tikėtina, kad jų skaičius ženkliai užaugs, nes nepriklausomi prodiuseriai išmoko dirbti greitai ir efektyviai be uždelsimų per 2-3 metus.
Ypač karšta nusimato metų pradžia, kai naujametinę komediją „Kaip pavogti žmoną?“ pakeis Emilio Vėlyvio komiškas veiksmo trileris „Redirected / Už Lietuvą!“ ir proginė romantinė komedija „Valentinas už 2rų“, o į jų mūšį įsimaišys Mariaus Ivaškevičiaus debiutinė drama „Santa“ ir Mykolo Vildžiūno drama „Nesamasis laikas“.
