Televizijos serialai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Nuo jų neįmanoma atsiplėšti, naujos serijos laukiame kaip pasimatymo, aptarinėjame juos aukštuomenės vakarėliuose. Medikai sukūrė netgi terminą „priklausomybė nuo serialų”.
Serialai suartina šeimas. Serialai stebina savo išmone. Serialai jau net nebe pramoga, o tikra kultūros sritis. Taigi lieka tik išsiaiškinti, kas ją sukūrė.
Televizija – kino podukra
Nuo pat atsiradimo XX amžiaus pradžioje televizija buvo laikoma kino pramonės podukra.
Net ir visai neseniai, vos prieš 15 metų, bet kuris Vakarų aktorius, režisierius ar scenaristas, dirbantis televizijoje, nuolat svajojo išsiveržti į platesnius vandenis – į meninio kino orbitą ir, jei pasiseks, persikėlęs į Holivudą užsiimti išties „rimtu darbu”.
Televizija buvo laikoma tik tarpine stotele link didžiojo meno – kino.
Dabar situacija visiškai kitokia. Didieji aktoriai maivosi mažo biudžeto serialų epizoduose, serialus prodiusuoja ir režisuoja tokie grandai kaip Stevenas Spielbergas ar Martinas Scorsese, broliai Coehnai rengiasi serialo „Fargo” filmavimui, netgi rašytojas Salmanas Rushdie dirba prie savo TV serialo scenarijaus.
Mat šiame amžiuje Holivudas, besilaikantis tradicinio požiūrio į kino verslą, atsidūrė aklavietėje. Kiekvienais metais kino filmų kūrimas brangsta.
Šaudymai jau įgriso
Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje vidutinis populiarių filmų biudžetas neviršydavo 50 milijonų JAV dolerių, o pastaruoju metu pasiekė 100 milijonų dolerių. Dėl to iš Holivudo asortimento išnyko šviežios idėjos, nauji veidai ir įspūdingos istorijos.
Bet kuri studija, investuojanti 100 milijonų JAV dolerių į filmą, negali aklai rizikuoti. Todėl ir daro tik tai, kas jau patvirtinta praktiškai. Jei ekranizuoja – tai tik knygą, tapusią bestseleriu. Jei kuria perdirbinį – tai tik filmo, kuris užkariavo didelės auditorijos simpatijas.
O aktorius ir režisierius kviečiasi tik tokius, kurie surenka pilnas sales. Pikčiausia, kad net ir tai neapsaugo filmų nuo žlugimo.
Holivudas nė nepastebėjo, kaip nuo kino teatrų durų atgal į namus pasuko vidutinio amžiaus žiūrovai. Sprogimai, gaudynės ir susišaudymai 3D vaizdo formatu patinka tik nesulaukus tam tikro amžiaus.
O suaugusiesiems visada norisi žmogiškų istorijų apie tikrus žmones. Anksčiau šį norą tenkindavo stori romanai, o šiais laikais jų vietą užėmė televizorius ir internetas su nauja istorijų forma – serialais.
Beraščiai nutrūktgalviai
Serialai kaip žanras egzistavo nuo pat seniausių žmonijos laikų. Prisiminkite pasakų, legendų, anekdotų ar padavimų herojus, nuolat šmėžuojančius įvairiuose, dažniausiai tarpusavyje net nesusijusiuose pasakojimuose.
Gerai atsimenate rusiškus Ilją Muromietį ir Aliošą Popovičių. Veikiausiai girdėjote ir apie angliškąjį karalių Artūrą su savo riteriais. O mongolai turėjo Mingrelą.
Pats žinomiausias serialo herojus dar iki atsirandant spausdintam žodžiui buvo Robinas Hudas, kurio analogas Tadas Blinda gyvavo Lietuvoje. Abiejų herojų gyvenimas ne kartą atspindėtas serialuose.
Beraščiai nutrūktgalviai, kentę gyvenimo miške nepatogumus tik tam, kad pavogtus ar prisiplėštus turtus išdalytų tinginiams ir valkatoms. Ši istorijos schema kažkodėl mėgstama daugumos žiūrovų ir įvairiais pjūviais iki šiol atspindima dažname Holivudo filme.
Rėmėjai – muilo gamintojai
Tobulėjant technologijoms ištisos istorijos, suskaidytos į epizodus, atkeliavo ir į naujas žiniasklaidos formas.
Literatūrinio Šerloko Holmso ir kitų seklių serialai pasirodė XIX amžiuje. Pirmasis elektroninis – radijo serialas pasigirdo 1926 metais Amerikoje. Jis vadinosi „Sam’n’Henry”. Tai buvo 15 minučių trukmės dialogai, kruopščiai apibūdinantys kiekvieną herojų veiksmą.
Juos rėmė didžiausias tada (ir dabar) pasaulyje buitinės chemijos gamintojas „Procter & Gamble”. Todėl tokios programos ketvirtajame dešimtmetyje pradėtos vadinti muilo operomis (nuo „Procter & Gamble” muilo „Ivory”, beje, gaminamo ligi šiol).
Ekrane – radijo laidos
Penktajame XX amžiaus dešimtmetyje, ankstyvojoje televizijos epochoje, iš pradžių niekas net nežinojo, ką daryti su šia nauja technologija. Buvo aišku, kad per televizorių reikia rodyti žinias, skelbimus ir tiesiogines sporto varžybų transliacijas, bet kuo užpildyti tarpus tarp jų?
Juolab kad parduodamų televizorių skaičius sparčiai augo, žmonės, užuot jungęsi radijo imtuvus, vis dažniau stebeilydavosi į „pilkąjį unitazą”, kaip tuomet televizoriaus ekraną vadino komikai.
Televizijoms žūtbūt reikėjo turinio. Amerikietiškojo kanalo CBS vadovai pirmieji suvokė, kad radijo laidas, populiarias tarp klausytojų bei reklamos davėjų, galima perkelti į ekraną.
Pirmoji muilo opera „Faraway Hill” pasirodė trumpai gyvavusiame televizijos kanale „Dum Ont” 1946 metais, o tokios muilo operos kaip „The Milton Berle Show” ir „Amos and Andy”, prasidėjusios radijuje, penktajame dešimtmetyje tapo ir pirmaisiais televizijos serialais.
Tai buvo nesudėtingo siužeto istorijos apie šeimos narių ar draugų problemas, susijusias su darbu, studijomis ar meilės intrigomis, ir žaismingus jų sprendimo būdus. Tačiau visų televizijos kanalų vadovams greitai paaiškėjo, kad žmonės nori jas žiūrėti.
Filmavo viena kamera
Jau nebežinoma, kas pirmas pavartojo dabar jau įprastą terminą „sitkomas” (situacijų komedija). Viena aišku: taip buvo vadinamos dar radijo laidos ketvirtajame dešimtmetyje. Šis pavadinimas prilipo ir televiziniams analogams.
Iš pradžių visi televiziniai „sitkomai” buvo linksmi ir juokingi. Netruko nusistovėti ir mums įprasti tokių serialų formatai.
Autorinė laida trukdavo 30 minučių (šiais laikais dėl reklamos intarpų ji sutrumpėjusi iki 22 minučių), joje veikė ir praktikoje patikrintas „keturių dalyvių” šablonas, populiarus iki šiol, nepaisant įvairių variacijų: herojus (gerasis), antiherojus (neklaužada arba blogiukas), meilės objektas (gražuolė ar gražuolis) ir draugelis, visiems besipainiojantis po kojomis.
Kiekvienoje laidoje tradiciškai išryškėdavo dvi siužeto linijos: pagrindinė, trunkanti nuo pradžių iki galo, ir šalutinė.
„Sitkomai” iš pradžių buvo filmuojami viena kamera. Taip buvo išgaunamas veiksmo tempas, atsirasdavo galimybė įterpti daugiau sąmojo. Tokiu būdu filmuojamo serialo „Roko 30” (30 Rock) epizode yra apie 200 juokelių ir keturios siužeto linijos. Vėliau jie buvo filmuojami keturiomis kameromis, stebint gyvai auditorijai.
Vienos kameros „sitkomai” ir dabar laikomi pažangesniais, jiems teikiama daugiausia apdovanojimų. Kita vertus, reitingai rodo, kad žiūrovams labiau patinka „sitkomai”, filmuojami keturiomis kameromis, nors juose perpus mažiau juokelių ir siužeto linijų.
Juokas už kadro
Būtent auditorija lėmė, kad 1950 metais per televizinį „sitkomą” „The Hank McCune Show” nuskambėjo pirmasis užkadrinis juokas.
Daugelis įsivaizduoja, kad toks auditorijos juokas buvo ženklas kvailiems žiūrovams, kada reikia juoktis. Tai netiesa.
Tais laikais (ir dabar) aktorius, pasakęs juokingą frazę, privalėjo nutilti ir palaukti, kol auditorija išsijuoks, kad išgirstų kitą sąmojį.
O pašalinus auditorijos juoką tarp sąmojingų frazių atsirastų nejaukių pauzių. Žinoma, montuojant visas auditorijos juokas reguliuojamas iki vidutinio garsumo, todėl atrodo, kad auditorija juokiasi nenatūraliai vienodai. Tačiau skųstis užkadriniu juoku taip pat beprasmiška, kaip ir aimanuoti dėl tribūnų riaumojimo per futbolo rungtynes.
Nemažai ir lietuviškų arba per mūsų televizijas transliuojamų laidų filmuojamos be auditorijos. Todėl jose naudojamas kompiuterinis juokas, išties skambantis nenatūraliai. Kita vertus, jis bent jau pigesnis nei gyva auditorija.
Buvo leidžiama keiktis
Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose „sitkomai” tapo populiariausiomis televizijos pramoginėmis laidomis. Kurį laiką su jais dar konkuravo žinių konkursai – „quizzai”. Tačiau jie pasitraukė į antrą planą dėl nuolat krečiančių apgaulės skandalų.
Kitas pagrindinis „sitkomų” konkurentas – vesternai iš televizijos galutinai išnyko aštuntajame dešimtmetyje. O štai „sitkomai” išliko.
1955 metais televizijoje pasirodžiusi buvusi radijo laida „Gunsmoke” buvo transliuojama ištisus 20 metų. Tai ilgiausiai rodyta vaidybinė laida televizijos istorijoje. Vėliau ją aplenkė animacinis serialas „Simpsonai” (The Simpsons), nuo 1989 metų transliuojamas jau 24-ą sezoną.
Būtent „sitkomuose” amerikiečiai pirmą kartą išgirdo apie skaudulius: abortus, dirbtinį apvaisinimą, juodaodžių pritapimą baltųjų visuomenėje, gėjus.
Iš „sitkomų” herojų lūpų sklido tokie keiksmažodžiai kaip „hell”, „godamn”, „nigger”, „shit” ir t.t. Jiems tai buvo atleidžiama.
Tiesa, 1981 metais komediantas Charlesas Rocketas, laidoje „Saturday Night Live” pirmą kartą TV istorijoje paleidęs keiksmažodį „fuck”, sulaukė nelinksmų pasekmių – buvo atleistas iš darbo.
Kūrėjas susirgo depresija
Po Vietnamo karo „sitkomai” po truputį prarado pirminę paskirtį – juose pradėjo vyrauti visai nejuokingos temos.
Taip atsirado terminas „serialai”, o juose rodomos istorijos turėjo atitikti konkretaus laikotarpio dvasią ir aktualijas.
Augant nusikalstamumui atsirado serialų apie policininkų ir detektyvų darbą, pavyzdžiui, „Hill Street Blues”, „Majamio policija” (Miami Vice), „NYPD Blue”. Karo invalidų antplūdis paskatino kurti serialus apie ligoninių kasdienybę: „St.Eslewhere”, „Ligoninės priimamasis” (ER).
„Japių” propaguojamas karjeros siekis ir vienatvė – serialus apie barus ir kavines, kur vyksta socialinis gyvenimas: „Į sveikatą!” (Cheers), „Draugai” (Friends), devintojo dešimtmečio mafiozų teismai – mafijos kroniką („Wiseguy”). Ronaldo Reagano laikais suklestėjęs turto kultas įkvėpė serialus apie turčius, tokius kaip „Dalasas” (Dallas) ir „Dinastija” (Dynasty).
Astronominiai atradimai pastūmėjo žiūrovus ir į mistiką. Populiarumo sulaukė „Tvin Pikso miestelis” (Twin Peaks), „X failai” (The X Files), „Dingę” (Lost).
Tiesa, kurti mistinius serialus pasirodė ne tik pelninga, bet ir sunku. Pavyzdžiui, „X failų” kūrėjas Chrisas Carteris planavo tik tris sezonus, kurių pabaigoje viskas turėjo paaiškėti.
Tačiau serialo populiarumas reikalavo naujų idėjų, tad devyni „X failų” sezonai baigėsi tuo, kad jų kūrėjas pats susipainiojo siužeto linijose, nieko žiūrovams neišaiškino ir galiausiai dėl to susirgo depresija, nors pinigų užsidirbo visam gyvenimui.
Toks pat likimas ištiko serialą „Dingę”. Tiesa, apsieita be kūrėjų depresijos.
Auksinė serialų epocha
Serialai tapo įprasta amerikiečių gyvenimo dalimi, bet 1986 metais jų kūrėjai įžengė į naują erą, kai televizijos kabelinis kanalas HBO užkodavo savo siunčiamą signalą, kad laidos būtų matomos tik susimokėjusiems abonentams.
Pirmoji kabelinė televizija Amerikoje pradėjo veikti dar 1948 metais. Tai buvo puiki alternatyva ambicijų turintiems verslininkams, neišgalintiems konkuruoti su didžiaisiais nacionaliniais kanalais.
Aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo ir palydovinės televizijos transliacijos. Jos lėmė daugybės naujų kanalų atsiradimą.
Dabartinė auksinė serialų epocha prasidėjo 1999 metais, kai HBO pradėjo transliuoti serialus „Sopranai. Mafijos kronika” (The Sopranos) ir „Seksas ir miestas” (Sex and the City). Šie serialai nustatė naujas žaidimo taisykles, su kuriomis teko taikstytis visiems.
Mat kabelinė televizija, kurią mato tik susimokėję abonentai, nebuvo tokia apribota kaip įprasta. Kabelinė televizija neturėjo galvos skausmo, kuris kamavo didžiuosius kanalus, – ji neprivalėjo įtikti visiems.
Ar serialą žiūri du milijonai, ar 22 milijonai žiūrovų – kabelinės televizijos vadovams dėl to iš esmės nebuvo didelio skirtumo. Mat pinigus atnešdavo ne reklamos davėjai, o žiūrovai, mokantys už tai, kas įdomu būtent jiems.
Nacionaliniame televizijos „Fox” kanale vos du milijonus žiūrovų pritraukiantis serialas būtų nutrauktas po penkto epizodo, o štai kanalo AMC rodomas serialas „Mad Men”. Reklamos vilkai” (Mad Men), dažnai surenkantis net mažesnę nei dviejų milijonų auditoriją, išgyveno jau šeštą sezoną.
Visuomenės grietinėlė
Verslo modelis „nebūtinai visi, bet keli – patys geriausi” puikiai suveikė. Remiantis tokiu principu suklestėjo „Sopranai. Mafijos kronika”, taip pat „Seksas ir miestas”. Juos ir Lietuvoje mažai kas žiūrėdavo, tačiau tie žiūrovai buvo tikra visuomenės grietinėlė.
Nuogybių, keiksmais atmieštos leksikos ir natūralumo galėjo pasiūlyti tik mokami kabeliniai kanalai. Tačiau laisvė nuo cenzūros nebuvo svarbiausias dalykas – svarbiausia, kad kabeliniai kanalai suteikė autoriams kūrybos laisvę.
Beveik visi pastarojo meto televizijos šedevrai atsirado būtent kabeliniuose kanaluose. Ir kiekvieną jų sukūrė žmonės, perėję iš didelio nacionalinio televizijos kanalo, kur jų siūlomos idėjos ar vizijos sulaukdavo tradicinių vertinimų: „Ne”, „Ar žiūrovai supras?”, „Žiūrovams tai nepatiks”, „Verčiau darykime taip, kaip visada.”
Pavyzdžiui, prieš patekdami į HBO, „Sopranai. Mafijos kronika” buvo atmesti visų didžiųjų JAV televizijos kompanijų. „Sony Entertainment Television” pasiūlymą kurti serialą „Bręstantis blogis” (Breaking Bad) apibūdino kaip „pačią kvailiausią idėją, kokią teko išgirsti”. O štai kanale AMC „Bręstantis blogis” išsilaikė penkis sezonus ir dabar vertinamas kaip vienas geriausių serialų per televizijos istoriją.
Krizės – viena po kitos
Vis dėlto ir kabelinėms televizijoms ne viskas ėjosi kaip per sviestą. Pirmoji krizė prasidėjo paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, kai ekranus užkariavo realybės šou – pigesnės ir lengviau sukuriamos laidos.
Antroji krizė kilo 2010 metais, per kanalą AMC pasirodžius serialui „Vaikščiojantys negyvėliai” (The Walking Dead). Ir bėda buvo ne serialo turinio kokybė, ji išliko aukšta.
Serialas apie zombius, pagerinęs visus žiūrimumo rekordus, kaip ir fantastinė istorinė saga „Sostų karai” (Game of Thrones), pasirodžiusi per HBO, dar kartą įrodė banalią tiesą – drakonai ir zombiai gali uždirbti daugiau pinigų nei psichoanalitinės prasmės paieškos.
Su serialu „Vaikščiojantys negyvėliai” eksperimentų era baigėsi, į ekranus grįžo stereotipai, t.y. serialai su įprastomis siužeto linijomis – meile, išdavyste, šiek tiek sekso, pinigais, gaudynėmis, galų gale gėriu, kuris visada nugali blogį.
Net ir Lietuvos šviesuomenės mėgstamas serialas „Tėvynė” (Homeland), atrodytų, yra tikra drama, tačiau sukurtas pagal dar senais laikais veikusį „keturių dalyvių” šabloną ir kartu su kitais dabarties serialais tapęs devintojo dešimtmečio filmų imitacija.
Į ekranus grįžta talentai
Bėda ta, kad dabartiniuose serialuose prarasta ne turinio kokybė, bet originalumas, prie kurio kabelinių televizijų žiūrovai jau buvo spėję priprasti.
Žinoma, yra ir naujų tendencijų – štai kanalas „Netflix” sugalvojo dar vieną modelį ir išleido iškart trylika serijų „Kortų namelio” (House of Cards), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka „Oskaro” laimėtojas Kevinas Spacey.
Šiuo principu „Netflix” atgaivino ir serialą „Arrested Development”, nutrauktą dar 2006 metais dėl mažų reitingų.
„Netflix” taip pat leido scenaristams padirbėti ilgiau ir nutraukė tradiciją baigti kiekvieną seriją pačioje įdomiausioje vietoje, siekiant išlaikyti žiūrovų susidomėjimą.
Beje, „Netflix” tokiu modeliu į ekranus pritraukė gerų aktorių.
Didieji aktoriai kvietimus vaidinti TV serialuose visada laikė šiokiu tokiu pažeminimu ir degradacija.
Be to, vaidyba seriale reiškia nuolatinį darbą. Juk jei jis bus pratęstas, dings galimybė dalyvauti gal net pelningesniuose projektuose.
Jei serialas nutraukiamas dėl mažų reitingų, kiekvienam aktoriui tai dėmelė gražiame gyvenimo aprašyme. „Netflix” pasiūlytas modelis padėjo išvengti tokių problemų ir suteikė žiūrovams viltį, kad televizijos serialuose matysime vis daugiau talentingų aktorių.
Ar dar pamenate, kaip šaipėtės iš savo senelių, skubančių žiūrėti naujos „Vergės Izauros” serijos ar besigraudenančių dėl melodramos „Tiesiog Marija” herojės likimo? Na, ir kas šiandien juokiasi paskutinis?
Geriausių serialų dešimtukas atrodo taip:
1. „Sopranai. Mafijos kronika” (The Sopranos).
2. „Seinfeld”.
3. „Sutemos” (The Twilight Zone).
4. „Šeimos reikalai” (All in the Family).
5. „Karo lauko ligoninė” (M.A.S.H).
6. „The Mary Tyler Moore Show”.
7. „Mad Men”. Reklamos vilkai” (Mad Men).
8. „Į sveikatą!” (Cheers).
9. „Blakė” (The Wire).
10. „Baltieji rūmai: valdžios troškulys” (The West Wing).
Parengė Giedrius Drukteinis
