Mumbajuje gyvenantis 39 metų vyras kuria mažo biudžeto filmus. Dabar jo bendrovėje „iRock” baigiama montuoti juosta, pavadinta „Ar nužudyti prievartautoją?” (Kill the Rapist?).
Gėda būti indu
S.Jainas kopia laiptais į savo bendrovės montažinę, kurios lubos tokios žemos, kad jam tenka pasilenkti. Žaliuzės nuleistos, prie monitoriaus palinkęs montažo specialistas.
Tai pirmas kartas, kai S.Jainas sutinka parodyti dar nesumontuotą juostą. Nufilmuota 2,5 val. medžiagos, o galiausiai turi likti 90 minučių. Filmo plakatas jau kabo ant sienos. „Kill the Rapist?” – juodomis raidėmis užrašyta ant raudono kaip kraujas fono.
„Indijai svetimas jautrumas. Tai liudija požiūris į moterų prievartavimus, – piktinasi S.Jainas. – Man gėda būti indu. Šis dešimtmetis bus gėdingiausias Indijos vyrams. Kaip galime pro pirštus žiūrėti į tai, kas vyksta mūsų šalyje?”
2012 metų gruodžio 16-ąją Delio autobuse šeši vyrai užpuolė jauną moterį. Užpuolikai auką išprievartavo, sukandžiojo krūtis ir lyties organus, o galiausiai į vaginą įkišo geležinį strypą.
Trylika dienų gydytojai kovojo dėl jos gyvybės, bet pastangos buvo bevaisės. Po moters mirties visoje Indijoje žmonės išėjo į gatves.
Trijų moterų istorija
Filmo „Ar nužudyti prievartautoją?” biudžetas – maždaug milijonas JAV dolerių. Apie 100 tūkstančių dolerių paaukojo dvi moterys, kurios nenorėjo atskleisti savo tapatybės. Likusi biudžeto dalis – asmeninės prodiuserio santaupos.
Juostoje pasakojama trijų moterų, gyvenančių viename namelyje, istorija. Viena jų – šiuolaikinė moteris, nuolat keičianti vyrus ir kovojanti už moterų teises.
Kita – tradicinių pažiūrų, susižadėjusi. Kadaise ji buvo išprievartauta, bet to nepasakė niekam, net tėvams.
O pagrindinė filmo herojė – vienišė. Juostos pradžioje ji savo automobilyje užpuolama vieno vyro.
Moteriai pavyksta pasprukti. Ji kreipiasi į policiją, tačiau pareigūnai negali suprasti, ko iš jų norima: „Juk nieko neįvyko, nenukentėjote.”
Užpuolikas sučiuptas
Montuotojas peršoka prie kito filmo epizodo. Pagrindinė juostos herojė viena namuose. Staiga prie jos namų atlekia automobilis, o iš jo iššokęs vyras įsiveržia pro duris. Įsibrovėlis nutraukia telefono kabelį, sudaužo moters mobilųjį telefoną.
Jis pagriebia šeimininkę už plaukų ir tąso po grindis. Ji bando gintis. Vyras išsitraukia peilį. Stambiu planu rodoma, kaip jis trenkia aukai į veidą.
„Žiūrėkite, jam tai malonu. Jam tai tėra žaidimas”, – sušnabžda S.Jainas.
Kažkokiu būdu moteriai pavyksta pasiekti flakoną su aitriomis dujomis ir papurkšti įsibrovėliui į veidą. Kurį laiką užpuolikas nieko nemato. Moteris tuo pasinaudoja – pastumia vyrą į supamąją kėdę ir mikliai jį suriša.
„Tai akimirka, kai jėgų santykis pasikeičia, – komentuoja S.Jainas. – Dabar moteris privalo apsispręsti, kaip elgtis. Paleisti užpuoliką? Nužudyti jį? Nukirsti lyties organą? O gal vėl kreiptis į policiją?
Jei moteris užpuoliką paleis, jis tikrai ateis dar kartą. Jei ji kreipsis į policijos pareigūnus, šie, ko gero, nieko nesiims, o užpuolikas griebsis keršto.
Klausimai, kankinantys moterį, verti graikų tragedijos.
Smurtas liejasi laisvai
S.Jainas tikisi, kad juosta Indijoje sukels diskusiją. Tik ar yra pagrindo manyti, kad filmas sukrės ir pakeis 1,2 milijardo gyventojų turinčią šalį?
Štai vos vienos savaitės Indijos laikraščių antraštės: „Suimtas paauglys, išprievartavęs metukų kūdikį”, „Policija sučiupo 21 metų jaunuolį, išprievartavusį kurčią merginą”, „Išprievartauta ir nužudyta 50-metė”, „Vyras nuteistas septynerius metus kalėti už mažametės išprievartavimą”, „Penkiametė išprievartauta parke”.
Kovo mėnesį per dviračių lenktynes šeši vyrai išprievartavo turistę iš Šveicarijos. Liepą apleistame Mumbajaus fabrike toks pat likimas ištiko amerikietę fotografę.
Oficialiais duomenimis, 2012 metais Indijoje kas 21 minutę buvo išprievartauta moteris. Manoma, kad iš tiesų tokio pobūdžio nusikaltimų padaroma dešimt ar net šimtą kartų daugiau. Daugelis aukų tiesiog nepraneša policijai.
Oficialiais duomenimis, 2012-aisiais Indijoje buvo pagrobtos 38 262 moterys ir mergaitės, 45 351 moteris buvo užpulta ir sužalota nepažįstamų žmonių, 106 527 nukentėjo nuo sutuoktinių ar giminaičių.
Internautai siūlo kankinti
Kai mirė Delio autobuse išprievartauta moteris, S.Jainas socialiniame tinkle „Facebook” sukūrė paskyrą „Nužudyk prievartautoją” (Kill the Rapist) ir greitai sulaukė daugiau nei 30 000 sekėjų.
Daugelis rašė: „Nužudyti nepakanka. Pirmiausia reikia kankinti.” Paskyros lankytojai ir padėjo bendrovei „iRock” kurti filmo scenarijų. Šis procesas truko šešis mėnesius.
Filmuojant tvyrojo įtampa. Kuriant vieną epizodą pagrindinio vaidmens atlikėja pamiršo, kad vaidina, ir taip tvojo užpuoliką įkūnijančiam aktoriui, jog šiam ant veido liko mėlynė.
„Filmas turi pakeisti mūsų mąstymą, sukelti stiprius jausmus.
Aš esu už tai atsakingas. Man suteikta neįkainojama galimybė, negaliu jos praleisti”, – sako S.Jainas.
Šalį apėmusi anarchija
„Indija serga. Šalis jau keleri metai kenčia nuo chroniško katastrofų sindromo, – sako šiaurinėje Mumbajaus dalyje įsikūrusios ligoninės psichiatras Harishas Shetty. – Katastrofų sindromas paprastai apima po stiprių žemės drebėjimų, neramumų.
Tuomet žmonės ima masiškai plėšikauti, griebiasi prievartos. Tai esu matęs savo akimis.”
Nedidelio ūgio, itin energingas H.Shetty dvi dienas per savaitę dirba ligoninėje, o likusį laiką skiria darbui visuomeninėse organizacijose.
Teismai, nagrinėjantys išprievartavimo bylas, jį kviečia kaip ekspertą. Tuomet psichiatras kalbasi ir su nusikaltėliais, ir su jų aukomis.
H.Shetty ypač sukrėtė vienoje našlaičių prieglaudoje įvykdyti nusikaltimai.
Paaiškėjo, kad prieglaudos įkūrėjas kartu su kitais darbuotojais prievartavo ir kitaip kankino 19 psichiškai atsilikusių mergaičių. Jie savo veiksmų net nelaikė nusikaltimu – tik malonumu ir pramoga.
Išprievartavimo bylose paprastai kaltais pripažįstami ir nuteisiami iki 45 procentų įtariamųjų.
„Indiją yra apėmusi visuotinė anarchija. Tokiomis sąlygomis gyvenantys žmonės mano, kad už nusikaltimą gali likti nenubausti”, – sako H.Shetty.
H.Shetty atkreipia dėmesį į tai, kad smurto daugėja visose gyvenimo srityse.
Į jį dažnai kreipiasi viduriniam visuomenės sluoksniui priklausantys vyrai ir moterys.
Moterys ieško apsaugos nuo savo vyrų, o vyrai – nuo savęs.
Vyrai – plėšrūnai
Psichiatras įsitikinęs, kad lytinius nusikaltimus skatina ir Indijos kinas. Kaip?
„Trys Indijos kino kūrėjų kartos ekrane rodė netinkamą moters paveikslą, – tvirtina H.Shetty. – Kiekviename filme skambėdavo dainos apie tai, kaip pagrindinis herojus siekia moters.
Iš pradžių jis ją erzina. Tam tikru metu ji supyksta ir rėžia: „Kalės vaikas!”
Bet dainos pabaigoje ji nusišypso, sueina draugėn. Tai būdas užkariauti moterį.
Taip skleidžiama žinia: šokinėk aplink moterį, liesk ją, mėgink ją apkabinti, kuo labiau priartėk. Pradžioje ji pyks, bet galiausiai pasiduos.
Šia mintimi persmelkti visi Indijos filmai nuo septintojo dešimtmečio. Nėra jokios kalbos apie meilę, tik apie užvaldymą, galią.
Beveik visuose Bolivudo kino studijų vienas po kito kurpiamuose filmuose vyrai netinkamais būdais siekia moterų ir lytiškai prie jų priekabiauja. Šios juostos vyrus vaizduoja kaip plėšrūnus.”
Bolivudo kuriami filmai su Indijos tikrove turi mažai ką bendra.
„Indijoje moterys yra kankinės. Jos valgo mažiau nei vyrai, jos miega trumpiau, bet dirba daugiau”, – sako H.Shetty.
Juodasis kino princas
Mumbajuje gyvenantis Ranjeetas daugiau nei 40 metų dirba aktoriumi. Jis įkūnija piktadarius.
Jo prabangus trijų aukštų namas stovi uždarame kvartale, medžių paunksmėje, vos už 150 metrų nuo vandenyno. Liftas kelia į trečią aukštą, kur įrengta erdvi terasa su baseinu, fontanu, kolonomis ir palmėmis. Aukštas liekno sudėjimo aktorius vadinamas juoduoju Indijos kino princu. Jis gimė 1942 metais netoli Amritsaro (Pendžabo valstija), užaugo Delyje.
Ranjeetas pirmą kartą kino studijoje apsilankė būdamas 19-os, o 26-erių sukūrė pirmą vaidmenį. Prieš tai Renjeetas dirbo karinių oro pajėgų pilotu.
„Išprievartavimų scenos – ryškiausias piktadario portreto potėpis, – sako Ranjeetas. – Ekrane piktadarys paprastai rodomas geriantis, rūkantis, besikeikiantis. Arba jam leidžiama išprievartauti moterį. Žiūrovams patinka šios scenos.
Pirmose kino teatrų eilėse bilietai pigesni. Ten sėdi žemesnių socialinių sluoksnių asmenys. Dauguma – vyrai, kurie į kiną eina vieni. Jiems patinka piktadarys. Jis daro tai, ko neturėtų daryti.”
Kartą Ranjeetas pakvietė savo tėvus į Delyje surengtą vieno filmo premjerą. Išvydę ekrane išprievartavimo sceną, jie pasipiktino ir išėjo iš salės.
„Tu sutepei šeimos vardą, – priekaištavo motina. – Turėtum gėdytis savo darbo.”
Brutalūs vaizdai
Kiek kartų Ranjeetui teko vaidinti prievartavimo scenas? „Esu vaidinęs maždaug 500 filmų, tad turėtų būti daugiau nei 600 išprievartavimo scenų”, – sako garsus aktorius.
Jo teigimu, prievartos scena dažnai yra vienintelė galimybė kine parodyti šiek tiek daugiau nuogo moters kūno – nuplėšti nuo pečių sarį, apnuoginti rankas, atidengti kaklą.
Ar tokios scenos skatina smurtauti prieš moteris?
„Klaidingas požiūris, visiškai klaidingas, – sako juodasis Indijos kino princas. – Mes rodome ne tik išprievartavimus, bet ir šio nusikaltimo pasekmes. Juostose piktadarys paprastai suimamas arba nužudomas. Niekuomet nešloviname nusikaltimo.
Beje, moterys buvo prievartaujamos ir tuomet, kai kino apskritai nebuvo.”
Ranjeetas pastebi, kad dabartinis Indijos kinas yra brutalesnis nei anksčiau.
Kai jis pradėjo filmuotis, koviniuose filmuose vyrai grumdavosi garbingai – akis į akį. Dabar pilna paslėptų bombų, kurioms sprogus žūsta daug nekaltų žmonių.
Ranjeetas yra vienas iš tų žmonių, kuriais jaunystėje žavėjosi prodiuseris S.Jainas.
Jis ilgai manė, kad prievartavimo scenos filmuose – tik pramoga, o žiūrovai suvokia skirtumą tarp filmo ir gyvenimo, tarp vaidybos ir tikrovės. Dabar jis taip nemano.
Nori įvaryti baimės
S.Jaino filmo „Ar nužudyti prievartautoją?” premjera įvyko praėjusių metų gruodžio 16-ąją.
„Žinau, kad prievartautojai mano filmo nežiūrės, bet jo plakatas tarsi šauks: „Jei išprievartausi moterį, tave sučiupsime. Įstatymas tave persekios, auka neduos tau ramybės.
Tikimybė, kad išvengsi bausmės, yra labai labai maža.”
Aš noriu prievartautojams įvaryti baimės, – sako S.Jainas. – Esu įsitikinęs, kad smurtą prieš moteris lemia iškreiptas vyrų mąstymas.
Yra vyrų, niekinančių moteris. Yra vyrų, kurie rūpinasi, kad nebūtų laikomasi įstatymų. Indijoje taisykles vis dar nustato vyrai. Moterys – aukos. Mes privalome tai pakeisti.”
Pelną, kurio tikisi gauti iš filmo, prodiuseris ketina skirti fondui „Stabdau išprievartavimą!”.
„Tokie aktoriai kaip Ranjeetas išprievartavimų vaizdavimą pavertė savo profesija, – sako prodiuseris. – Jam mokama už išprievartavimus. Ranjeetas – Indijos Ponas Išprievartavimas.
Ketinu kreiptis į Ranjeetą, kad jis paremtų fondą „Stabdau išprievartavimą!”.
Bolivudo (Indija) filmuose moteris dažnai vaizduojama kaip deivė. Tuo tarpu šalį drebina išprievartavimai – vien oficialiais duomenimis, šioje valstybėje kas 21 minutę išniekinama moteris.
Parengė Ona Kacėnaitė
