Juostose „Zero” ir „Zero II” sužibėjęs aktorius juokdamasis sako gyvenime su Vova turintis daug panašumų. Tačiau skuba patikinti, kad jo herojus nėra blogas. Jis tiesiog atsiduria nepatogiose situacijose, kurios priverčia elgtis netinkamai.
Sausio 10-ąją kino ekranus pasiekė E.Vėlyvio juosta „Redirected/Už Lietuvą!”. Dar prieš premjerą kino mėgėjai spėliojo, ar pasirodys Vova. Jam šmėstelėjus ekrane salėje pasigirdo garsus juokas ir ovacijos. O kaipgi be jo?
– Filmą nusprendėte žiūrėti su visais premjeros dieną. Koks įspūdis? – „TV antena” paklausė aktoriaus.
– Pirmiausia, ką pamaniau, – noriu pažiūrėti dar kartą. Ten tiek visko daug vyksta, tempas labai didelis, atrodo, kad ne viską spėjau įsidėmėti. Tačiau iš salės išėjau tarsi gavęs sparnus. Dar kartą patikėjau Emiliu Vėlyviu – jis puikiai dirba.
– Kuri filmo scena jums įsiminė labiausiai?
– Vienareikšmiškai – Šapro ir Karpio bučinys. (Juokiasi.) (Vytautas Šapranauskas filme vaidina palaidą kunigą, ieškantį nuotykių prostitutės glėbyje. Juos nepatogioje situacijoje užklumpa triukšmo pažadintas kaimynas, kurį vaidina Rafailas Karpis. Norėdamas, kad šis išlaikytų paslaptį, kunigas įsisiurbia jam į lūpas. – Red.)
Taip pat patiko užsienio aktorių vaidyba, nors, manau, lietuviai savo vaidmenis atliko ne prasčiau.
Įsiminė siužetai apie iki sąmonės netekimo geriančius kaimiečius, apie tai, kaip greitosios pagalbos automobilyje gydytojas smaginasi su į ligoninę vežama moterimi. Ne viena scena paremta faktais, plačiai aprašytais spaudoje. Filme visa tai su humoru iškeliama į dienos šviesą.
– Rodos, jau dabar žiūrovai pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni supranta tą satyros žanrą, kiti piktinasi, kad filme kuriamas Lietuvos įvaizdis visiškai neatitinka realybės. Kaip pats vertinate?
– Tai meninis, o ne dokumentinis filmas, todėl smerkti režisieriaus dėl jo sumanymo nereikėtų. Nesuprantu tų, kurie piktinasi. Juk lietuviai nėra naivi tauta, ką kaip priimti, kiekvienas atsirenka pats.
Nemokėjimas suprasti kandžių juokelių tik parodo siaurą žmonių mąstymą.
– Po Vovos debiuto „Zero” filmuose jums buvo prilipdyta chuligano etiketė. Ar toks esate ir gyvenime?
– Žinoma, taip. Vova niekuo nesiskiria nuo Mindaugo. (Juokiasi.) Prieš „Redirected /Už Lietuvą!” filmavimą sulaukiau Emilio skambučio. Jis sako: šiandien, prisimink, tu esi Vova. Sakau: gerai. Ir vaidinau.
Vova nėra blogas žmogus. Jis tik atsiduria nepalankiose situacijose.
Jei jis turi galimybę iš automobilio pavogti „magą”, vagia. Jei mato, kad niekas netrukdo apiplėšti banko, plėšia. Jis tiesiog bando suktis. Vova – sudėtingas „bičas”, kurio gyvenimas nepamylėjo, todėl jam tenka užsiimti buitine masturbacija.
– Ir tikrai esate toks pat blogas?
– Aišku, esu. Esu nenupasakojamai blogesnis.
– Net ir keikiatės taip pat dažnai, kaip ir Vova?
– Oi, ne. Aš keikiuosi gerokai daugiau. (Juokiasi.) Vova juk gyvena kine, yra apsuptas kamerų, o į kameras ne viską norisi sakyti. Bent jau riebiai keiktis ne visuomet galima. Kita vertus, kartais pagalvoju, kad patekęs į tokias situacijas, kokiuose filmuose atsiduria gerbiamas Vladimiras, greičiausiai elgčiausi panašiai.
– Kokį kiną pats mėgstate?
– Įvairų. Domiuosi skirtingų tautų kinu, stengiuosi pamatyti visas naujausias juostas, nesvarbu, ar jos priskiriamos populiariajam, ar nekomerciniam kinui.
Po maždaug dešimties metų pertraukos iš naujo pažiūrėjau Kim Ki-duko „Salą”. Pirmą kartą šį filmą žiūrėjau be vertimo, originalo kalba, todėl dabar buvo įdomu pasitikrinti, ar viską supratau taip, kaip reikia. Mėgstu šį režisierių ne mažiau nei Martiną Scorsese ar Quentiną Tarantino.
– Apie jus mažai žinoma. Ką dar mėgstate?
– Net susimąsčiau, kas čia man patinka. (Juokiasi.) Patinka važinėti motociklu. Patinka nieko nežinoti apie filmą, kurio žiūrėti einu, aklai nusipirkti bilietą, pažiūrėti jį ir įvertinti. Neretai taip darau, turiu net mėgstamą kino teatrą, kurio siūlomas repertuaras dar nė karto nenuvylė.
– Kaip, jūsų nuomone, į „Redirected/Už Lietuvą!” reaguos užsieniečiai? Juk daugelis filme rodomų siužetų suprantami tik lietuviams.
– Sunku prognozuoti. Tas pats Kim Ki-dukas – korėjietis. Apie šį kraštą žinau tik tiek, kad jame žmonės fantastiškai skaniai ruošia maistą. Tačiau režisieriaus filmai mane įtraukia ir man tampa visiškai nesvarbus jų kontekstas. Manau, nebūtina susipažinti su Pietų Korėjos kultūra, kad suprastum jo filmus. Emilis taip pat turi sugebėjimą įtraukti tiek scenarijumi, tiek režisūros triukais. Kai kurių net nesuprantu iki galo, tačiau man įdomu. Tai svarbiausia. Ne visuomet reikia gilintis ir svarstyti, kas ką pamanys.
– Tačiau sutikite – pažiūrėjus filmą gali pasirodyti, kad ši šalis – tikrai ne pati smagiausia vieta gyventi.
– Protingas žiūrovas supras, o norinčių paburnoti atsiras visuomet. Aš esu patriotas, bet pažiūrėjęs filmą neturiu dėl ko pykti.
– Kokiam žiūrovui skirtas filmas?
– Tikiu, kad jis sudomins bet kokią publiką. Piktina tik draudimai dėl amžiaus. Tai diskriminacija.
Augantį žmogų su suaugusiųjų pasauliu reikia supažindinti pamažu, o ne vadovautis principu – nerodyti nieko, o paskui staiga imti rodyti viską.
– E.Vėlyvis yra sakęs, kad pats filmą norėtų žymėti ženklu N-16. Jis tvirtino nenustebsiantis, jei „Redirected/Už Lietuvą!” pasirodys su dviem ženklais S vien dėl to, kad filmo autorius – jis. Kokį amžiaus apribojimą jūs siūlytumėte?
– Mano nuomone, apribojimas turėtų būti tik patariamojo pobūdžio. Didžiausią atsakomybę dėl to, ką žiūri jaunimas, turėtų jausti jų tėvai. Tik jie turėtų spręsti, ar vaikas yra pakankamai suaugęs ir pasirengęs žiūrėti tam tikrą filmą.
Truputį juokinga – šiandien man septyniolika, aš negaliu matyti nei smurto, nei nuogybių, tačiau rytoj sueis aštuoniolika ir viskas apsivers aukštyn kojomis.
Suprask – jei pilnametis būsiu tik rytoj, tai dieną prieš išvydęs netinkamą filmą galiu susigadinti psichiką.
– Universitete krimtote vadybos mokslus, tačiau išgarsėjote kaip aktorius. Kaip vaidyba atėjo į jūsų gyvenimą?
– Į kiną patekau panašiai, kaip ir mano personažas Vova. Čia mane nubloškė pats gyvenimas.
Dar mokykloje norėjau vaidinti, todėl ėmiau domėtis Lietuvos kino studijos darbu. Jie nuolat ieškojo žmonių masinėms scenoms. Nuo tokių vaidmenų viskas ir prasidėjo. Ką ten vaidmenų, tai buvo daugiau dalyvavimas.
Pirmą tikrą vaidmenį drauge su Skirmantu Valiuliu atlikau Arūno Rutkaus festivalio AXX filme „Dovana”. Vaidinau jaunuolį su peiliu pilve. Laikui bėgant supratau, kad galiu sukurti ir rimtesnį vaidmenį. Tuomet pradėjau dirbti su Emiliu, jis pakvietė mane vaidinti „Zero”.
– Kaip apibūdintumėte E.Vėlyvį?
– Emilis yra velniškai daug dirbantis žmogus. Tiesiog darboholikas. O tai, ką jis daro, daro nuoširdžiai. Galbūt dėl to jam viskas puikiai pavyksta. Emilį galima mėgti, galima nemėgti, tačiau jis dirba profesionaliai.
– Ar yra vaidmuo, kurio nesutiktumėte atlikti?
– Savo vaidybą vertinu kritiškai, bet jeigu vaidmenį pasiūlytų Emilis, kad ir koks jis būtų, vaidinčiau. Puikiai jį pažįstu ir tikiu, kad vaidmuo man tiktų, net jei tektų vaidinti visišką Vovos priešingybę. Man svarbu, kad režisierius tikėtų manimi ir mano galimybėmis. Tuomet viskas įmanoma.
