Sunkumai kiekvieną žmogų lydi nuo kūdikystės. „Vaikystėje nenori eiti į darželį, nenori mautis šiltų apatinių kelnių. Vėliau nenori žiemą keltis į mokyklą ir kas rytą pabundi su mintimi – o gal mama pramiegos ir eiti nereikės.
Baigę mokyklą tik nedaug žmonių įstoja studijuoti ten, kur iš tikrųjų nori, o vėliau daugelis dirba nemėgstamus darbus”, – apie gyvenimo dėsnius samprotavo G.Savickas „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Viskas bus gerai!”.
Laidos vedėjoms Renatai Mikailionytei, Editai Užaitei ir Ramintai Stanaitytei buvo smalsu, ar šiuos dėsnius aktorius taiko ir sau.
– O jūs pats dirbate mėgstamą darbą?
– Įstojau ten, kur buvo liepiama. Iš tiesų visada troškau būti jūreivis. Dabar lankau buriavimo kursus ir svajoju plaukioti jachta.
– Gali būti, kad mesite aktorystę?
– Visko gali būti. Svajoju apiplaukti visą pasaulį. Pirmiausia – pasiekti Antarktidą. Galbūt norėčiau į kelionę leistis vienas.
– Tai šeimos kurti neketinate?
– Šeima vargu ar leistų plaukioti vienam. O jeigu kalbėsime rimtai, šeima, mano nuomone, yra visa ko pagrindas.
Praėjusią vasarą norėjau būti alpinistas. Kas žino, gal išlipsiu iš laivo, įkopsiu į kalną, susitiksiu mešką ir mano gyvenimas baigsis. Tačiau, prisipažinsiu, neįsivaizduoju, kad galėčiau ramiai gyventi būdamas etatinis teatro darbuotojas.
– Ar gerą aktorių gali sugadinti pinigai?
– Pinigai sugadinti gali. Kita vertus, kažin ar prastam aktoriui kas nors moka pinigus. Yra gerų aktorių, kurie turi daug pinigų.
– Neseniai organizuodavote susitikimus, per kuriuos skaitydavote lietuviškų dainų tekstus. Gal galite ką nors pacituoti?
– Yra tokia graži Manto Jankavičiaus daina: „Čiuožk, čiuožk iš čia! Ko stovi kaip pabučiuota? Čiuožk iš čia!” Žmonės apie išsiskyrimą dainuoja linksmai, tai aš bandžiau parodyti, kaip iš tikrųjų yra.
– Kartais vedate poezijos vakarus. Ar savo malonumui daug skaitote?
– Taip, paskaitau. Žinoma, norėčiau daugiau. Pastaruoju metu negalėjau atsitraukti nuo poeto Vytauto Mačernio knygos. Kartais poezija taip užvaldo, kad negali atsitraukti. Poezija – Dievo dovana, tačiau mėgstu ne tik ją. Domiuosi rašytoju Jerome’u Davidu Salingeriu.
– Kai nefilosofuojate ir nevaidinate, koks būnate namuose?
– Daug skaitau apie buriavimą. Mokausi rišti mazgus. Mėgstu virti košę.
– Kokias moters savybes labiausiai vertinate?
– Moteris turi mokėti juoktis. Ji yra vienas nuostabiausių Dievo kūrinių. Moteriai reikia dėkoti, kad ji rojuje paėmė tą pažinimo obuolį ir sugundė Adomą jo paragauti.
– Kaip jaučiatės, kai gatvėje praeiviai atpažįsta ir šaukia jūsų sukurtų personažų vardais?
– Patarimas aktoriams: prieš sutikdami filmuotis atkreipkite dėmesį į savo herojaus vardą. Turėkite galvoje – artimiausius penkerius metus jūs būsite vadinami būtent tuo vardu.
Jeigu vaidinote personažą, vardu Kovaldas, ir išgirdote gatvėje šį vardą, galite būti tikras, kad šaukia jus. Vargu ar 20 kilometrų spinduliu bus žmogus tokiu vardu.
– Net ir būdamas žinomas išlikote paprastas.
– Žvaigždžių liga reikia persirgti kaip kiaulyte ar vėjaraupiais. Kuo vyresnis susirgsi, tuo sunkesnė bus forma, o randų gali likti visam gyvenimui. Man pasisekė – persirgau būdamas trejų metų. Turiu galvoje vėjaraupius.
Aktorių į padanges iškelia žmonės. Jie gali jį iš ten ir nuleisti.
– Kas jus labiausiai nervina dirbant su kolegomis ar režisieriais?
– Kiekvienas aktorius nemėgsta kritikos, bet reikia mokėti ją priimti. Tai padaryti sunkiau, kai kritikuojamos žmogaus savybės. Kritikuok darbą.
– Dalyvaujate labdaros projektuose. Su UNICEF misija vykote į Tanzaniją. Pasinaudojote savo vardu, kad nuveiktumėte kai ką reikšmingo?
– Aš labai norėjau į Afriką, tačiau ten vykti norėjau su kokia nors misija. Draugė manęs paklausė: nori į Afriką ar savanoriauti?
Atsakiau: žinoma, savanoriauti. Ji vėl sako: juk savanoriauti gali ir čia. Tada prisipažinau, kad ir į Afriką noriu.
Prieš kelionę ilgai svarsčiau, nes kartais sakoma, kad pirmiausia turime apsišluoti savo kieme, o tik tada padėti kitiems.
Tačiau man visas pasaulis yra vienas kiemas. Žmogaus rasė neturi reikšmės. Jei autobusas su vaikais patirtų avariją, puldamas jų gelbėti neklaustum, kokia jų rasė, ir neieškotum pirmiausia lietuvių, o padėtum tam, kuriam sunkiausia.
– Kokių autoritetų turėjote vaikystėje?
– Kiek pamenu, autoritetams neturėjau laiko. Kartą manęs žurnalistė to paties paklausė ir aš jai atsakiau, kad mano autoritetas yra Jėzus Kristus. Ji pradėjo juoktis, bet man tai nejuokinga.
– Su Oskaro Koršunovo teatru apkeliavote daug pasaulio, tačiau leidžiatės ir į pažintines keliones – buvote Grenlandijoje, ėjote Santjago de Kompostelos piligrimų keliu, besidriekiančiu per Prancūziją ir Ispaniją, motociklais keliavote po Vietnamą.
– Į Vietnamą vykome dėl jėgos aitvarų, bet vėjo nebuvo, tai pasiėmėme motociklus ir 800 km keliavome per džiungles. Motociklus teko ir per upę nešti.
Į Grenlandiją išvykau vienas. Išėjau į kalnus, pasistačiau palapinę. Maniau, pabūsiu vienas, ką nors suprasiu.
Gal ir blogai padariau. Supratau, kad pabūti vienam galima ir keliaujant dviese, o išėjęs vienas dviese jau nepabūsi, nebent su meška.
Iš tikrųjų buvo ekstremalių akimirkų, kai užėjusi audra griovė palapinę. Tuomet svarsčiau, ką aš čia sumaniau.
Visgi Grenlandija mane sužavėjo. Taip pat patarčiau visiems pėsčiomis eiti Santjago de Kompostelos keliu, kuris driekiasi 800 km. Juo ėjau su drauge ir mačiau be galo įdomių žmonių.
– O kokį save tame kelyje pamatėte?
– Supratau, kad noriu dar. Eidamas apsivaliau – atitrūkau nuo žinių portalų, nuo pokalbių telefonu.
Po tos kelionės iškart vykau į Afriką. Šios kelionės nuvargino, bet man sunku buvo grįžus čia.
Po kelių dienų užsimaniau vėl leistis į panašią kelionę, nes čia ėmė skambėti telefonas, dėliotis dienotvarkė. Juk mieste mus kaip ir medžius apkarpo, kad per daug neišsišakotume.
Parengė Vykintė Budrytė
