Nuo vienų iki dešimties metų. Tokias laisvės atėmimo bausmes atlieka vyrai, kuriuos dainuojančius išgirs TV3 žiūrovai.
Tačiau tiek Povilas ir Vladas, tiek projekto rengėjai tvirtina, kad padaryti nusikaltimai – paskutinis dalykas, apie kurį norisi susimąstyti per repeticijas.
„Man patiko Vlado mintis, kuriai visiškai pritariu. Kai pereini patikros postą ir atsiduri kolonijoje, supranti, kur esi, tai neišvengiama, bet pabendravus su choristais nebelieka jokių „jie” ir „mes”. Esame viena komanda”, – „Lietuvos ryto“ žurnalui „TV antena“ sakė P.Meškėla.
Moterys įkvėpė nesustoti
Užpernai „Chorų karuose” dalyvavo Panevėžio moterų pataisos namų „Vilties” choras, kuriam vadovavo dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano.
Filmuoti pasirodymus už grotų – ne tas pats, kas TV studijoje. Pavyzdžiui, visiems įeinantiems reikia palikti mobiliuosius telefonus – „Chorų karų” rengėjams pavyko išsiderėti vieną numerį, kuriuo būtų galima skubiai susisiekti.
Nekalbant jau apie psichologinę būseną, kai suvoki, kaip smarkiai skiriasi tavo ir choro dalyvių kasdienybė.
„Neatbaidė? Ne, noras net padidėjo. Susipažįsti su žmonėmis, išklausai jų istorijų ir supranti – tie žmonės atgailauja, nori pasikeisti. Jie savo mintis dėsto laiškuose, kuriuos sunku pamiršti”, – sakė projekto kūrėja Neringa Kavaliauskienė.
Ji neslėpė, kad mintis suburti chorą vyrų kalinimo įstaigoje buvo atsiradusi dar prieš dvejus metus, tad dabar šis sumanymas tiesiog sulaukė savo eilės.
Kalėjimų departamentas ir pataisos namų administracija, sako, mintį apie dar vieną „Chorų karų” invaziją į kalinimo įstaigą priėmė geranoriškai.
Ne visi panoro viešintis
Pravieniškių kolonijoje yra muzikinis kolektyvas – susibūrę nuteistieji groja įvairiais muzikos instrumentais.
Pataisos namuose buvo paskelbta žinia apie atranką į chorą. Procesas – ne toks jau paprastas. Yra muzikalių nuteistųjų, kurie nenorėjo dalyvauti projekte. Yra tokių, kurie norėjo, atėjo, buvo atrinkti, tačiau galiausiai atsisakė.
Priežastys – rimtos. Toli gražu ne visi pataisos namų gyventojai nori būti matomi per televizorių. Kai kuriuos atkalbėjo šeimos.
„Yra tokių žmonių, apie kurių buvimą ten pažįstami nė nežino, mano, kad jie išvykę į užsienį dirbti. Kiti nenori įskaudinti vaikų ar žmonų.
Visi, kurie dalyvaus, darys tai laisva valia”, – sakė N.Kavaliauskienė.
Standartinė „Chorų karų” kolektyvo sudėtis – 16 dainininkų, tačiau Pravieniškių chore jų – 20. Keletas vyrų paimti ant „atsarginių suolelio”.
Kitaip pasielgti projekto prodiuseriai tiesiog negalėjo. Kalinimo įstaigose pasitaiko visko. Choristas gali įsivelti į konfliktą, gauti nuobaudą ir prarasti leidimą dalyvauti filmavime. Beje, vienas choro narys – juodaodis.
Skirti merginos nesiryžo
Kas galėtų vadovauti tokiam chorui, TV projekto rengėjai svarstė ilgai.
Kurį laiką netgi šmėsčiojo mintis choro generole paskirti jauną žavią dainininkę. Reitingai ir kalbos – garantuoti, tačiau įsijungė šaltas protas.
„Vyrai – įvairaus amžiaus, interesų, požiūrių. Reikėjo generolų, su kuriais jie visi galėtų susišnekėti. Buvo aišku, kad mums reikia vyrų.
Pasirinkome Povilą ir Vladą – tai visiškai pasiteisino. Jie su choristais sutaria puikiai ir greitai pelnė pasitikėjimą”, – pasakojo N.Kavaliauskienė.
P.Meškėla, paklaustas, kaip labiausiai yra nusižengęs įstatymui, gali papasakoti dabar net heroizmu kiek dvelkiančią istoriją.
Dar sovietiniais laikais studentas Povilas su draugais Vasario 16-ąją atšventė pažįstamos smuikininkės namuose, šokdami pagal garsiai grojančią „Led Zeppelin” plokštelę – tokie įrašai tais laikais buvo deficitas.
Neapsikęsdami kaimynai iškvietė miliciją – istorija baigėsi nemalonumais ir Povilui, ir jo artimiesiems.
Nusikaltimai – įvairūs
Pataisos namų gyventojų istorijos – kiek kitokios. „Tarp choristų yra nuteistų už finansinius nusikaltimus, istorijas su narkotikais, taip pat – netyčinį nužudymą.
Įdomi patirtis – bendrauji su žmogumi, akivaizdu, kad jis iš puikios šeimos, išsilavinęs, protingas, o tada sužinai, už ką jis nuteistas. Pasidaro šiurpu”, – neslėpė N.Kavaliauskienė.
Neįprasta idėja neišgąsdino
Muzikinis choro vadovas – Mantas Karpovičius, prieš metus „Chorų karuose” dirbęs su benamių choru „Spindulys”.
Tai nėra tik sutapimas – projekto kūrėjams jis atvirai pripažino, kad dirbti su įprastais chorais jam būtų ne taip įdomu.
Kad netradicinė darbo aplinka suteikia papildomą intrigą, taip pat pripažįsta generolai V.Kovaliovas ir P.Meškėla.
Tačiau jie sako, kad kolonijoje greitai užsimiršta ir pasijunta lyg įprastuose kultūros namuose.
„Pasitinkame pagal drabužius, bet išlydime pagal protą. Tikiu, kad žiūrovų išankstinės nuostatos, jei tokių yra, pasikeis.
Šio choro idėja manęs nebaidė. Kai tik pradėjo pasakoti, kas čia bus, iškart pasakiau – taip, noriu. Šie choristai juk irgi žmonės, jie bendrauja, ilgisi, džiaugiasi. Reaguoju pozityviai. Pradėjus kalbėtis per dvi tris minutes pamirštu, kur esu.
Jie tokie užsidegę – klausinėja patarimų, labai smarkiai rengiasi, dirba savarankiškai. Reikia suprasti, kad šis projektas – galimybė bent trumpam atitrūkti nuo kasdienybės, kuri visiškai kitokia nei mūsų”, – svarstė Povilas.
Nors ir jis, ir Vladas yra pardavę sielą rokui, neketina stengtis choristų palenkti į šią pusę.
„Viena, ką žinau: jie tikrai gali gerai dainuoti. Labai rimta „chebra” muzikiniu požiūriu. Jiems reikia tik padrąsinimo ir pasitikėjimo savimi.
O savo skonio jiems nebruksiu. Mūsų su Vladu kitoks tikslas – svarbiausi čia yra choristų norai. Nebus taip, kad mes dainuosime, o jie bus fone. Norime, kad dainuotų jie, kad atsirastų solistų, o mes būtume tik pagalbininkai”, – aiškino P.Meškėla.
Atgaila ir laisvės troškimas
Mintys iš vieno Pravieniškių choro dalyvio laiško:
„Klaidų gyvenime, nors ir turinčių skausmingų pasekmių, mes darome. Už tai kenčiame. Bet žmogiškumas mus gamtoje iškelia aukščiau už visus gyvus organizmus. Viena klaida, nors ir ypač didelė, nepakeičia asmenybės, neišaugina viduje žvėries.
Išeiti trokštu neapsakomai stipriai. Esu reikalingas žmonai, dukrytei, tėvams.
Būnant čia kiekviena diena yra pamokų metas. Gyvenimo pamokų – tik jos nėra klasifikuotos.
Svarbu atsirinkti, ko tau reikia iš jų. Į šią vietą patekti nelinkėčiau niekam.
Supanti aplinka moko būti įžvalgiam, analizuoti žmones, įminti tikruosius planus ir ketinimus. Buvimas čia – laviravimas tarp begalės skirtingų charakterių, intelektų, įpročių – yra menas.
Didelė dalis čia esančiųjų nėra beviltiški. Gyvenimo klaidos, įvardytos straipsniais, pasiunčia žmones čia. Ši vieta – ta, į kurią su klaidomis žmonės atvyksta pirmą kartą. Gaila, kad visuomenėje vyraujantis mąstymas visus čia esančius per mėsmalę sumala į vieną „bliūdą”.
Man pačiam skaudus įvykis, kuris pasiuntė mane čia. Grupelės vaikinų, gal net vaikų, pasistumdymas, kuris virto muštynėmis. Niekas tokios tragiškos baigties nenorėjo.
Žinau, kad nukentėjusiesiems skaityti šiuos žodžius mažų mažiausiai pikta. Suprantama, nes pamatuoti skausmo tokiu atveju neįmanoma. Viršų ims emocijos ir skausmas, kurių sankirta sukelia begalinį pyktį. Užjaučiu juos, nors manimi jie ir niekada nepatikėtų.”
Užvirs įnirtingi mūšiai
„Chorų karuose” šiemet kausis septyni kolektyvai:
Alytaus miesto choras „Deja vu”. Generolė Asta Pilypaitė.
Vilniaus miesto choras „Atžalynas”. Generolė Urtė Šilagalytė.
Utenos miesto choras „Laimė”. Generolė Eglė Jakštytė.
Senjorų choras „Lietuvos bočiai”. Generolas Stanislavas Stavickis-Stano.
Kauno miesto choras „Žalgiris”. Generolai ansamblis „Quorum”.
Kėdainių miesto choras „Senamiestis”. Generolai „Daumantų muzikantų” kapela, vadovaujama Arno Švilpausko.
Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos choras. Generolai P.Meškėla ir V.Kovaliovas.
