Neįprasta ne tai, kad žodžio kišenėje neieškantis vyras dirba TV laidoje – jo ryšiai su pramogų pasauliu ir žiniasklaida yra tvirti jau porą dešimtmečių, pastebi „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Kiek sudėtingiau priprasti prie to, ką jis kalba eteryje. Lietuva dar nepamiršo linksmintojo Juozo, kuris klubuose ir stadionuose sugebėdavo šūkčiodamas pakelti nuo kėdžių tūkstančius žiūrovų.
„Niekada nebuvau dainininkas, galite mane nebent vadinti atlikėju”, – su humoru „Bavarijos” laikus prisimena Juozas, grupėje ėjęs ir vadybininko pareigas.
Šiuo metu jis valgo žurnalisto duoną ir sako esąs tuo patenkintas. Pokalbis su laidos „Nusikaltimas ir bausmė” redaktoriumi – apie jo darbo kasdienybę, „Bavarijos” atsikūrimo galimybes ir tai, ko žiūrovai nežino apie laidos vedėją Kristupą Krivicką.
– Kaip jūs šioje laidoje atsiradote?
– Ieškojau darbo, už kurį gaučiau normalius pinigus. Prieš tai dirbau žurnalistu radijo stotyje „Laisvoji banga” – rengiau reportažus žinioms, politinius ir ekonominius, iš įvairių įvykių, konferencijų, dalyvavau tiesioginėse transliacijose iš Seimo, Vyriausybės. Labai patiko – susipažinau su daugybe žmonių, sužinojau, kas yra tiesioginis radijo eteris.
Tai buvo viena iš mano svajonių, bet ne vienintelė. Kita buvo televizija.
Todėl radijo eteryje kartu su bičiuliu kūrėme laidą „Apie televiziją”.
Buvo smagu, bet radijuje gaunamo atlyginimo neužteko. Pradėjau atidžiau stebėti socialinius tinklus – ten, kur pramogos, ten ir darbas, juk esu šiuolaikinis XXI amžiaus keturiasdešimtmetis. (Šypsosi.)
Praėjus porai savaičių po to, kai feisbuke susidraugavome su Kristupu Krivicku, kuris svečiavosi mano radijo laidoje, pamačiau jo žinutę, kad ieško žmogaus dirbti televizijoje.
Apie Kristupą iki tos radijo laidos buvau labai daug girdėjęs. Kviečiau su tam tikra baime – maniau, jei pats netapsiu violetinis, tai paspausta ranka tikrai tokia taps.
Bet jis pasirodė visiškai blaiviai aplinką vertinantis, atsipalaidavęs, išsilavinęs žmogus.
Pirmąją „Nusikaltimo ir bausmės” laidą kūriau su tam tikra baime. Jis, kiek suprantu, irgi kažko bijojo. Tačiau paaiškėjo, kad man gerai sekasi – greitai jau visą sezoną būsime kartu pratempę.
Pinigai, dėl kurių atėjau, yra žymiai didesni nei radijuje. Vadinasi, tikslą pasiekiau. (Juokiasi.)
– Pinigai – pagrindinis motyvas? Ar tai, ką darote, iš tiesų yra skirta jums?
– Tai – man, nes už gaunamą atlyginimą galiu nupirkti vaikams batus, nesukdamas galvos su jais nuvažiuoti į Klaipėdą ir ten likti nakvoti.
Gal tuomet, kai turėsiu pakankamai pinigų, mąstysiu kitaip, bet šiuo metu man tai yra darbas, iš kurio galiu išlaikyti save, savo vaikus (atlikėjas yra išsiskyręs, su buvusia žmona TV laidų vedėja Egle Skrolyte turi šešerių dukterį Meilę ir ketverių sūnų Rojų Juozą. – Red.). Tai yra svarbiausia.
– Išsiskirsčius grupei „Bavarija” jūsų veikla nebuvo matoma visiems. Ką veikėte?
– Prieš „Laisvąją bangą” dirbau privačioje bendrovėje, buvau drabužius valančios įmonės vadovas. Dar anksčiau dirbau Valstybės kontrolėje. Įvairi karjera. (Šypsosi.)
Dalyvavau daugybėje įvairių konkursų dirbti valstybės tarnyboje, nes esu tarptautinių santykių ir socialinių mokslų magistras. Tad durys į valstybines institucijas lyg ir atviros. Daugumoje konkursų likau antras arba trečias. Tikriausiai, kad laimėtum, būtinas politinis palaikymas, nors kalbama, kad šie konkursai rengiami maksimaliai skaidriai.
Kaip dalyvavęs daugybėje jų galiu pasakyti, kad taip ir yra. (Kvatojasi.)
– Ketinate juose dalyvauti ir ateityje?
– Galbūt. Valstybės institucijų darbas man pasirodė prasmingas. Jei kada pasitaikytų proga siekti, kad jos dirbtų efektyviau ir racionaliau – su didžiausiu džiaugsmu. Manau, esu sugadintas, nes Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute studijavę žmonės į valstybės darbą žiūri pakylėtai, yra maži idealistai. Bent jau dauguma.
– Norėtumėte dirbti pagal šį išsilavinimą?
– Mano išsilavinimas – be galo platus. Pirmiausia esu baigęs profesinę mokyklą, esu ketvirtosios kategorijos laivų elektros radijo montuotojas. Jei kam reikia gero elektriko, prisistatau, esu dirbęs didelėje įmonėje, rekomendacijos – pačios geriausios. (Juokiasi.)
Paskui esu dirbęs kompiuterių tinklų operatoriumi, kompiuterių įmonės vadovu. Esu dirbęs atlikėju ir renginių vedėju. Esu dirbęs komunikacijos specialistu. Esu baigęs dramos režisūros studijas. Baigiau tarptautinių santykių studijas, galėčiau būti analitikas. Ir kartkartėmis dirbu žurnalistu.
– Vis dar vedate renginius?
– Taip, buvo laikai, kai tai užtikrino pagrindines mano pajamas, dabar – iki trečdalio.
– Koks būtent yra jūsų darbas laidoje, išskyrus tai, kad reportažuose kalbate grėsmingu balsu?
– Palyginti su Kristupo, mano balsas – visiškai negrėsmingas. Jo balsas – Antarktida, o mano – atostogos Kamčiatkoje saulėtą dieną. Tiesiog stengiuosi, kad laidoje būtų išlaikyta tam tikra linija.
Aš atlieku darbą, kurį laidoje matote tarp Kristupo kalbų. Su Kristupu aptariame temas, ką jis žino, ką atsimena, o atsimena jis daug.
Užsirašau, kelias dienas nešioju savyje, o tada – prašymai susipažinti su bylomis, nukentėjusiųjų ir nusikaltėlių paieškos, interviu organizavimas ir važiavimas per Lietuvą jų rengti.
Su kai kuriais asmenimis susitinku po kelis sykius, jei jaučiu, kad antrąkart jie pasakys daugiau.
Iš tikrųjų tokio darbo pradžia (tik tema kita) buvo 1998-aisiais, kai dirbau TV3 muzikinėje laidoje „Viskas!”. Tai, ką veikiu dabar, man nėra netikėta ar nuostabu.
– Kaip į darbą laidoje „Nusikaltimas ir bausmė” reagavo jūsų pažįstami?
– Juokelių laidyti nedrįso. Matyt, Kristupo bijo.
– Jūs jo irgi bijote?
– Ne. Bet žiūrėdamas į jį susimąstau – bliamba, o kaip į mane žmonės žiūri ir kaip vertina?
Iš tiesų Kristupas yra žmogus, apdovanotas puikiu humoro jausmu, bet viešojoje erdvėje to visiškai nerodo. Pabendravę su juo pusvalandį žmonės nustemba.
– Laidos temos yra niūrios. Psichologiškai lengva į jas įsijausti?
– Jei paskaityčiau tai, ką dabar sakysiu, pačiam būtų juokinga. Bet dažnai būna, kad rašydamas tekstą ar žiūrėdamas medžiagą apsižliumbiu. Negali neverkti matydamas, kaip moteris beviltiškai laukia savo vyro, kuris negrįš, arba kai žinai, kad žmogus nužudė vaikus, matai, kaip nuoširdžiai dėl savo sūnaus ar brolio išgyvena mama ar sesuo.
Negyvų kūnų nuotraukos manęs negąsdina, bet gyvų žmonių emocijos veikia labai stipriai.
Kiekvienoje „Nusikaltimo ir bausmės” laidoje bandome suvokti, kodėl įvyko nusikaltimas. Tai nėra paprasta, bet stengiamės. Atskleisti aukos ir nusikaltėlio santykį – vienas laidos principų.
– Pats esate dirbęs ir TV laidų vedėju – pavyzdžiui, vedėte populiarų šou „Maximanija”. Ar nepasiilgstate tokio vaidmens?
– Šiuo metu nesijaučiu toks stiprus, guvus ir atsipalaidavęs, kad apie save taip mąstyčiau. Ne šiandien, ne dabar ir ne rytoj. Jei ateis toks laikas, kai galėsiu vesti laidą, tikiu, kad aplink esantys žmonės tai pamatys anksčiau už mane.
– Lietuva – maža šalis, kuri ilgam įsimena įžymybes. Ar pašnekovai laidoje vis dar jus atpažįsta kaip buvusį „Bavarijos” narį?
– Tikrai taip. Pavyzdžiui, šiandien kalbėjausi su vienu Kauno prokuroru. Gerai pašnekėjome, tada palydėjo pas kolegą ir sako – štai, pas tave „Bavarija” atėjo, pakalbėk. Žmogus, kuris ką tik rimtai kalbėjo ir kremtasi dėl bylos.
Žmonės prisimena. Vienu metu į tai nekreipiau dėmesio, paskui buvo gėda.
– Kodėl gėda?
– Gal ir be reikalo jaudinuosi. Tiesiog „Bavarija” neturi nieko bendra su tuo, ką dabar veikiu.
Tai praeitis, kai kas, kas buvo labai smagu, iš ko miela pasijuokti. Bet dabar tai, ką darėme kaip grupė, yra visiškai neaktualu.
– Neišlaikė laiko egzamino?
– Tai net neturi nieko bendra su jokiais egzaminais. Popkultūrai nereikia egzaminų. Popkultūra visada yra čia ir dabar, ji gyvena tik šia diena.
– Juk matytas veidas dažnai gali padėti pralaužti ledus, užmegzti ryšį su pašnekovu.
– Bet su laida susijusiuose pokalbiuose mes ne apie popmuziką šnekamės. (Juokiasi.) Nežinau, ar man tai padeda. Reikėtų klausti pašnekovų.
– Prieš porą metų pasklido gandų, kad „Bavarija” gali atgimti.
– Neįsivaizduoju. Mane Deivydas Zvonkus (pagrindinis „Bavarijos” dainų kūrėjas. – Red.) turėtų įtikinti. Pasakyti, kad mes tikrai galime ir jis žino, kaip tai padaryti.
Turbūt pirmus du kartus pasijuokčiau, trečią sykį gal ir sutikčiau.
Jei pasakytų – ei, Juozai, matau, kaip tai gali atrodyti gerai, tu iš to galbūt gautum honorarą, už kurį savo vaikus galėtum pusmečiui nuvežti į Madagaskarą. „Madagaskaras II” yra mėgstamiausias mano vaikų animacinis filmas.
