Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos choras – jau antras gyvenimo užribyje atsidūrusių žmonių kolektyvas, kuriam vadovauja buvęs Trakų bažnyčios chorvedys M.Karpovičius, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Praėjusiais metais „Chorų karuose” jis kartu su dainininku Stanislavu Stavickiu-Stano dirigavo benamių chorui „Spindulys”.
„Vadovaujant benamiams svarbiausia neleisti, kad jie užliptų ant galvos”, – patirtimi dalijosi M.Karpovičius.
O nuteistųjų choras jį stebina atsidavimu darbui – vyrai susirenka gerokai anksčiau nei repeticija ir aptaria, ko tą dieną norėtų išmokti.
– Kokį įspūdį jums padarė kolonija? – pasiteiravau M.Karpovičiaus, kuris kalinių chorui vadovauja kartu su dainininkais Povilu Meškėla ir Vladu Kovaliovu.
– Tikėjausi niūresnio vaizdelio. Ten yra įvairių žmonių. Vieni laiką leidžia skaitydami knygas, mokydamiesi, grodami. Tokiems dalyvavimas „Chorų karuose” yra tikrai naudingas.
O kitiems niekas neįdomu, jie nieko nenori išmokti. Išėję iš kolonijos jie, ko gero, ten vėl grįš. Atrodo, kad mūsų chore tokių nėra.
Kolonijoje kali įvairaus amžiaus vyrų. Kai paklausi, už ką pateko, jie tik nusijuokia ir sako: mes čia visi nekalti.
– Pernai benamių choras sulaukė nemenko žiūrovų palaikymo, kurį greičiausiai lėmė gailestis. Kuo šįkart mėginsite pelnyti simpatijas?
– Žinoma, kaliniai daug ką atstumia, bet mūsų choro pagrindinė užduotis – parodyti, kad jie taip pat yra žmonės.
Jų vietoje bet kada galime atsidurti ir mes. Vairuodamas užsižiopsosi, partrenksi žmogų ir pateksi į Pravieniškes.
– Ar kaliniai muzikalūs?
– Kadangi ten nelabai yra ką veikti, tai ne vienas groja ir gitara, ir kitais instrumentais.
Jie buvo netgi subūrę muzikos grupę. Bet dalį jos narių paleido į laisvę ir grupė iširo. O su choriniu dainavimu jie nebuvo turėję nieko bendra.
Vykstu ten kasdien. Dirbame po 4 valandas su dviem 5 minučių pertraukomis. Reikalauju iš jų puikių rezultatų. Vidutiniški mūsų netenkina.
Tiesą sakant, kaliniai jau dabar pranoko mano lūkesčius. Stebina sąžiningas požiūris į darbą. Kol manęs dar nėra, jie susirenka, kad pasitartų, ko tą dieną norėtų išmokti.
– Pernai šiame konkurse vadovavote benamių kolektyvui. Kaip ryžotės?
– Stano žinojo, kad vadovauju Trakų Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios chorui, kurį, beje, dabar jau perleidau kitiems.
Jis paskambino ir paklausė, ar sutikčiau padėti. Prieš tai buvau atsisakęs talkinti kitam projekte dalyvaujančiam chorui – jo idėja manęs nepatraukė, nes nebuvo jokio iššūkio. O dirbti su benamiais iškart sutikau.
Tiesa, iš pradžių Stano mane išgąsdino, kai pasakė, kad nė vienas benamis nemoka dainuoti. Pirmoji repeticija iš tiesų buvo košmaras – jie tiesiog rėkė, tarsi norėdami išgirsti save.
– Kas jus gąsdino labiau – tai, kad jie prastai dainuoja, ar tai, kad, švelniai tariant, turi bėdų gyvenime?
– Man patiko benamių choro idėja. Vadovaudamas jam aš atlikau ir socialinį darbą, o ne vien rūpinausi muzika.
Buvau ir chorvedys, ir psichologas. Turėjau tiems žmonėms įteigti, kad rezultato turi reikalauti iš savęs, o ne iš kitų.
Kai jie tai suprato, ledai pajudėjo. Toks darbas man buvo labai įdomus.
– Su jais elgėtės griežtai?
– Aš buvau geras ir teisingas, bet jų nelepinau. Tokie žmonės, pajutę, kad tau gali lipti ant galvos, dažniausiai taip ir daro.
Todėl buvau griežtas. Buvau nutaręs nutraukti repeticiją, jeigu tik pajusiu alkoholio kvapą.
Taip pat neatmetėme varianto, kad gali tekti pasitraukti iš konkurso, jeigu nesugebėsime su jais susitvarkyti. Ačiū Dievui, jie taisyklių laikėsi, radome bendrą kalbą. Jie buvo atviri mūsų mintims.
– Praėjusio sezono pabaigtuves šventėte savo namuose Trakuose. Tai buvo paskutinis kartas, kai matėte benamių choro narius?
– Visus būryje mačiau paskutinį kartą, o po vieną susitinku gatvėje. Ir socialiniuose tinkluose susirašome. Žinau, kaip toliau klostosi jų likimai.
„Chorų karai” jiems paliko labai gerų prisiminimų. Net ir man, įvairiuose projektuose besisukančiam jau daug metų, kaskart jie suteikia puikių emocijų. Tokį optimistinį požiūrį stengiuosi perduoti ir dabartiniams savo choristams.
– Turite nemenką choro vadovo patirtį – neseniai dar dirigavote Trakų Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios chorui. Buvote populiarūs?
– Bažnyčioje mūsų paklausyti susirinkdavo tiek žmonių, kad net nebūdavo kur atsistoti. Kartą per mėnesį mūsų koncertus transliuodavo Marijos radijas. Mūsų chore dainuoja ir vaikai, ir itin stiprių balsų 80-mečiai.
– Ar pats nenorėjote tapti kunigu?
– Paauglystėje buvo tokių minčių, bet netrukus supratau, kad man per daug patinka mergaitės.
– Jūsų polinkis į socialinį darbą – iš vaikystės?
– Vaikystėje neturėjau daug laisvalaikio. Kiekviena diena būdavo suplanuota iki vakaro. Po pamokų lėkdavau į muzikos mokyklą, ruošdavau namų darbus, vėliau namuose grodavau.
Pro langą matydamas kieme bėgiojančius vaikus verkdavau.
Visas vasaras buvau pardavęs laukuose, nes mūsų šeima augindavo daug daržovių, gyvulių. Taip pat rinkdavau uogas.
– Kaip atsidūrėte muzikos kelyje?
– Gal kokioje šeštoje klasėje mane taip užbūrė kažkokia per televiziją ar magnetofoną išgirsta muzika, kad nieko nesakęs tėvams čiupau mamos draugę už rankos ir liepiau mane vesti į muzikos mokyklą.
Vėliau buvau pakviestas mokytis į M.K.Čiurlionio gimnaziją. Paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau vokalo specialybę.
Tie, kurie baigę akademiją iškart nepradeda dainuoti ar groti, ima graužtis, kad nieko daugiau nemoka.
Tačiau labai svarbu turėti motyvaciją dirbti. Tai aš supratau, kai savo rankomis pasistačiau namą.
Porą metų buvau metęsis į veiklą, visai nesusijusią su muzika, bet artimieji ir draugai ėmė skatinti grįžti prie muzikos.
– Prieš keletą metų dalyvavote LNK projekte „Muzikos akademija”. Tarp televizijos ir bažnyčios – žingsnis platus. Imatės įvairios veiklos. O kas pačiam arčiausiai širdies?
– Man patinka dirbti su žmonėmis. Ir nesvarbu, ar tai vestuvės, ar gimtadienis, ar kitoks renginys – man norisi suteikti žmonėms kuo daugiau linksmumo.
Malonu dalytis tuo, ką žinau ir išmanau. Todėl ir „Chorų karuose” dalyvauju.Vadovaujuosi pozityviosios psichologijos principais – pirmiausia duodu, o apie grąžą negalvoju. Tiesiog mėgstu daryti tai, kas patinka.
Daug kas taupo pinigus, kad išvyktų kur nors pailsėti, atsigauti. O man visas gyvenimas kaip atostogos.
– Prisimenate pirmąsias vestuves, kurias vedėte?
– Pirmosiose vestuvėse tik dainuodavau, o renginius vedu nuo studijų metų. Kurį laiką dirbome komandoje, bet įgijęs patirties prieš šešerius metus vienas ėmiausi veiklos.
Šiuo metu organizuoju įvairias šventes. Jose pats būnu ir vedėjas, ir dainininkas.
Beje, turiu albumą, į jį dedu kiekvienos jaunavedžių poros, prie kurios vestuvių prisidėjau, nuotraukas. Jame – jau bene 200 nuotraukų.
– Ar įmanoma šiais laikais pragyventi iš renginių organizavimo?
– Kuo puikiausiai. Žmonės šventėms negaili pinigų. Štai neseniai gavau didžiausią užsakymą, kurio suma siekia 7000 litų. Tai bus labai linksmos vestuvės.
– Pats susituokėte būdamas 26-erių, auginate šešerių ir trejų metų dukras. Žmoną į gimtuosius Trakus atsivežėte iš Vilniaus?
– Taip. Tiesa, ji kilusi iš Žemaitijos, bet kurį laiką jau gyveno ir dirbo sostinėje.
Ji yra studijavusi filosofiją ir teologiją. Namuose irgi mėgsta padainuoti. Turime šeimos orkestrą. Vaikams esu pripirkęs įvairių mušamųjų instrumentų, dūdelių, lūpinių armonikėlių.
Žmona puikai akordeonu groja, aš – trimitu. Tad kai atvažiuoja draugų, jiems koncertuojame.
– Dirbate pramogų srityje, visur važinėjate be žmonos. Ar ji nepavydi?
– Visaip būna, bet šeimai laiko skiriu pakankamai. Ir šiandien su šeima ėjome pasivaikščioti.
Ir namuose visiems yra ką veikti. Neseniai įsikėlėme į kambarį, kurį ką tik pabaigiau. Nepirkau jokios spintos – pats padariau.
