Andrius Mamontovas jai pasakojo apie šeimą ir vaikus, Rūta Ščiogolevaitė – apie vedybas ir skyrybas, Justė Arlauskaitė-Jazzu – apie meilės reikalus, o Algirdas Kaušpėdas – apie skausmą netekus dukters, pastebi „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Tai daugiau nei dažniausiai girdime šių ir kitų įžymių žmonių interviu. Tačiau Aušra kiek sutrinka prašoma paaiškinti, kodėl taip yra.
Galbūt pašnekovai atsipalaiduoja, kai nedalyvauja nuožmiame žodžių kare, kur visi vieni per kitus rėkia – tai dažnas televizijos pokalbių šou modelis. O gal tiesiog džiaugiasi, kad jų niekas nebando kvosti ir leidžia kalbėti be spaudimo, kad nebandoma kas dvi minutes sukurti sensacijos.
Būtent tai, linkteli Aušra, gali būti jos paslaptis. Mokytojo specialybę turinti moteris kadaise garsėjo visai kitokiu vaidmeniu televizijoje – dirbo tuo metu žvėriškai populiarioje laidoje „TV pagalba”. Joje ji pristatydavo raudonomis uniformomis pasidabinusius žmones, lakstančius po Lietuvą ir sprendžiančius įvairias tautiečių problemas – kartais rimtas, kartais komiškas.
Paskui keletą metų jos eteryje nematėme. Aušra tuomet nė neslėpė, kad susitaikyti su tuo nelengva. Bet apsiprato, susirado naujos veiklos ir dabar jaučiasi patenkinta gyvenimu. Ji turi puikią šeimą, gražius namus ir mėgstamą darbą. Ar reikia ko nors daugiau?
Kai pernai ji sulaukė pasiūlymo vesti „Lietuvos ryto” televizijos laidą, sutiko nedvejodama.
„Nebuvo tokių minčių – ar sugebėsiu, ar verta, o gal pagalvosiu. Aš tiesiog imu ir darau. Atrodo, visai neblogai sekasi”, – santūriu tonu „TV antenai” ištarė moteris, kiekvieną savaitę atverianti pašnekovų pomėgius, baimes, džiaugsmą, skausmą ir mažai kam matytus sielos kampelius.
– Jūsų pašnekovai kartais atskleidžia labai asmeniškų dalykų. A.Kaušpėdas pasakoja apie jausmus, kuriuos patyrė netekęs dukters, Saulius Siparis kalba apie išgyventą emocinę dramą. Kodėl jie tai pasako būtent jums? – „TV antena” paklausė A.Kilkuvienės.
– Manęs tai nestebina. Žmonės tiesiog nori kalbėtis. Gal pašnekovai įvertina, kad noriu užmegzti paprastą žmogišką ryšį.
A.Kaušpėdui sakiau – mano tikslas nėra priremti prie sienos. Mano širdžiai tas pokalbis buvo sunkus. Sakiau jam – meluočiau, jei teigčiau, kad įsivaizduoju, ką jis jaučia. Nė velnio nesuprantu, ką reiškia palaidoti savo vaiką. Gyva sulįsčiau į žemę. Klausiau jo kaip žmogus, kaip moteris – kaip jis iškentėjo?
– Ar „Kitokiame pokalbyje” buvo žmonių, su kuriais susipažinote tik per filmavimą?
– Marija Aušrinė Pavilionienė, Dalia Ibelhauptaitė, Galina Dauguvietytė, Kristina Brazauskienė – anksčiau jų niekada nebuvau sutikusi. Tokių daugybė. Gal net pusė visų, kuriuos kalbinau.
– Kas lengviau – kalbinti gerus pažįstamus ar tuos, su kuriais neteko anksčiau bendrauti?
– Nėra skirtumo. Patinka kalbėtis su drąsiais žmonėmis. Labai juos gerbiu ir iškart pajuntu, jei pašnekovas yra būtent toks. Su tokiais labai gera. Laidoje svečiuojasi garsūs žmonės, bet tarp jų – daug kompleksuotų, įskaudintų, norinčių parodyti, kad yra kietesni ar gražesni.
Vienas iš naujausių pokalbių mane nustebino. Šnekėjausi su dizaineriu Kęstučiu Rimdžiumi ir supratau, kad tai paprastas žmogus, nebijantis pasakyti to, ką iš tiesų mano. Visiškai pakeičiau nuomonę apie jį, kaip ir apie M.A.Pavilionienę. Buvau sužavėta jos šilumos ir moteriškumo. Juk ją įsivaizduojame kaip geležinę moterį.
– Prieš laidą susėdate su pašnekovais išgerti arbatos?
– Ne, nebūna kada. Su A.Mamontovu paplepėjome apie vaikus ir universitetus, su Keistuolių teatro siela Aidu Giniočiu – apie dvasingumą ir lėkštą publikos požiūrį. K.Rimdžiaus paklausiau, kokią pudrą naudoja, gal ir man reikėtų tokios.
Neaptarinėjame ir nerepetuojame laidos pokalbių.
– Būna atvejų, kai laida pasisuka neplanuota linkme?
– Pasitaiko. Visada turime laidos gaires, bet kartais pašnekovai pasako tai, kas viską pakeičia. Pavyzdžiui, su dizaineriu Aleksandru Pogrebnojumi. Režisierė jau rėkia, kad reikia grįžti prie temos, o jis toliau kalba. Aš klausausi. Būtų mano valia – filmavimas truktų penkias valandas, leisčiau kalbėti, juk iš kūno kalbos matau, kad jis atsipalaiduoja.
Tarp kitko, verslininkas Ilja Laursas puikiai skaito kitų kūno kalbą. Tai buvo sunkus man, kaip vedėjai, pokalbis. Pakakdavo akimirką nuleisti akis į planšetinį kompiuterį – jis iškart pagaudavo, kad tuoj užduosiu kitą klausimą, ir sustodavo. Turėjo būti nuolatinis akių kontaktas, tik taip jis bendravo.
Kita vertus, mane linksmina tai, kad daug žinomų žmonių užsiima tam tikra demagogija. Klausi, kaip yra jų gyvenime, o jie puola atsakinėti, kaip turėtų būti namie, tarp moterų ir vyrų, visur. Aš ir pati žinau, kaip turėtų būti, knygose apie tai rašoma, bet man įdomu, kaip yra pašnekovo gyvenime.
– Žiūrėdama laidą turite sau pastabų?
– Nežiūriu galutinio varianto. Dirbu čia ir dabar. Turiu tokią bėdą – per filmavimą elgiuosi taip, lyg būtų tiesioginis eteris. Man nerūpi, ką sumontuos, labiausiai rūpi, kaip pašnekovas jaučiasi tuo metu.
– Yra žmonių, kuriuos labai troškote pakalbinti šioje laidoje?
– M.A.Pavilionienė – iškart tai pasakiau. Galbūt Nijolė Oželytė. Man patinka akiplėšos, turinčios kitokį požiūrį.
– Pati save pavadintumėte akiplėša?
– Iš dalies – taip. Gal kai kuriais atvejais nesu tokia drąsi kaip jos, gal tai ir imponuoja. Man patinka gyvi, tikri žmonės.
Štai kad ir G.Dauguvietytė, kuri sakė, kad jau gyvena viršvalandžius. Nuostabus žmogus be socialinių kaukių. Labai miela ir gera.
Kuo ilgiau esu pramogų versle, tuo labiau vertinu ne dirbtines šypsenas ir saldžius „labas”, o žmones su tikra emocija, skausmu, nusivylimais.
– Prasidedant „Kitokiam pokalbiui” minėjote, kad labai norėtumėte į laidą pasikviesti Juozą Erlicką. Kol kas nepavyko?
– Ne. Manau, šiek tiek bijočiau jį kalbinti. Kodėl? Kai skaitau jo knygas, matau, kad ironizuodamas jis išleidžia pyktį – pavyzdžiui, ant valdžios dėl požiūrio į menininkus. Bijau, kad kalbantis tas pyktis gali išsilieti. Nesu tiek savimi pasitikinti, kad sugebėčiau suvaldyti pokalbį su tokiu stipriu žmogumi.
Tai nereiškia, kad tarp manęs ir pašnekovo vyksta grumtynės, bet vis tiek Juozo privengčiau, kad ir kaip jis man patinka.
Norėčiau kalbėti apie tai, dėl ko jam skauda, kas jaučiama jo kūryboje, bet bijau, kad visa tai jis paslėptų po savo ironija. O gal tik man taip atrodo.
– Ką, be „Kitokio pokalbio”, šiuo metu veikiate?
– Esu europinių projektų vadovė, organizuojame renginius jaunimui, skatiname jų verslumą.
– Jei reikėtų apsispręsti, keistumėte šį darbą į TV laidų vedėjos vietą?
– Tikriausiai ne. Televizija – nepastovus dalykas. Kita vertus, projektai irgi baigiasi. Televizijos nereikia rinktis, televizija pati tave renkasi.
Bet darbas televizijoje neužima tiek daug laiko. Filmuojame šeštadieniais, sekmadieniais.
Kai pirmą kartą netenki darbo televizijoje, ištinka šioks toks šokas. Kiekvienam sunku, kai jo nebereikia. Nesvarbu – darbovietei ar mylimam žmogui. Susikuri iliuziją, kad esi reikalingas, o čia – štai, prašom. Lengva įsižeisti.
Nesakau, kad išmokau tą pamoką, bet ją prisimenu.
Įsimintiniausi pašnekovai
Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė. „Ji mane visiškai „nunešė”. Taip, jos nuomonė – kategoriška, bet ji nesako ir neskatina nieko bloga. Tiesiog kalba apie meilę žmogui, kad ir koks jis būtų.”
Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. „Jis puikiai moka bendrauti. Įtariu, labai geras draugas. Gal jis tiesiog norėjo būti malonus, bet pokalbis rutuliojosi labai lengvai. Apsišvietęs, protingas. Tai irgi daro įspūdį. Man pasirodė, kad jis buvo nuoširdus. Kiti žmonės, daug metų esantys viešumoje, į kai kuriuos klausimus vengė atsakyti, šį tą nutylėjo, o iš jo to nejaučiau. Gal jis – tobulas aktorius? Nežinau.”
Aktorius ir režisierius Aidas Giniotis. „Dėl jo dvasingumo ir tikrumo. Man jo tiesiog nesinorėjo paleisti.”
