Neseniai Lietuvoje viešėjęs Ženevoje esančios įmonės „The Wit” įkūrėjas Bertrand’as Villegas tvirtina, kad internetas ir televizija gali puikiai sugyventi. Pokalbį su juo skaitykite „Lietuvos ryto" žurnale „TV antena".
Jo įkurta bendrovė analizuoja, kokios laidos ir serialai domina žiūrovus įvairiose šalyse, ir televizijos prodiuseriams pataria, kuriuos projektus verta įsigyti.
Tiesa, duomenų apie Lietuvoje kuriamas laidas jis neturi – sako, kol kas niekas jais nesidomėjo.
Trumpai apibendrindamas pokalbį su juo pasakyčiau, kad televizijos gali atsidusti ramiau. Jei įsigilinčiau labiau, tektų perspėti – ramiau atsidusti Lietuvos televizijoms dar anksti.
Jei pažvelgčiau tik iš savo varpinės, galėčiau užsirašyti į rūpintojėlius ir įsitaisyti sankryžoje be televizoriaus – B.Villegas prognozėse intelektualioms laidoms vietos nėra.
– Ar internetas pražudys televiziją?
– Ne. Tai, kad kas nors neturi televizoriaus, televizijai visai nekenkia – ji kuo puikiausiai išgyvens.
Ką žmonės žiūri internete? „Sostų žaidimus”, „Vaikščiojančius numirėlius”, „X Faktorių” – televizijos sukurtas laidas ir filmus. Ir visai nesvarbu, kad jas stebi ne televizoriaus, o kompiuterio ekrane.
Tiesa, dabar internautai juos dažniausiai parsisiunčia nelegaliai. Vis dėlto netikiu, kad piratavimas truks amžinai. Jeigu taip būtų, kūrėjai nebegautų pinigų, negalėtų kurti ir vieną dieną neliktų ko vogti.
Manau, nemokami pyragėliai internete greitai baigsis ir norintiems jų teks praverti pinigines.
Jau dabar televizijos kanalai už abonementinį mokestį dažnai siūlo savo kurtus šou žiūrėti internete.
– Kompiuterio ekrane daugelis noriai žiūri tik didžiųjų pasaulio televizijų kurtus produktus. Sunku patikėti, kad serialo „Moterys meluoja geriau” ar „TV pagalbos” internete lauktų sėkmė.
– Internete sėkmė laukia aukšto lygio brangių serialų.
Mažos šalys tiesiog nepajėgios jų finansuoti. Maža rinka, mažai pinigų. Švedija tuo labai panaši į Lietuvą. Tiesa, rinka šiek tiek didesnė, bet vis tiek per maža.
Tokių šalių kūrėjai privalo ieškoti būdų kurti produkciją eksportui ir taip užsidirbti, kad būtų galima sukurti gerų serialų vietos žiūrovams.
– Kadaise labai populiarūs buvo tokie realybės šou kaip „Robinzonai” ir „Akvariumas”. O kas užvaldys televizijas ateityje?
– Jūsų minimų realybės šou populiarumas gal ir mažėja, tačiau jie vis dar pakankamai uždirba. Senas geras konkursas „X Faktorius” taip pat vis dar neįsivaizduojamai populiarus.
Beje, šios laidos idealiai atitinka interneto kartos skonį – jie mėgsta demonstruoti save. Todėl šou, kuriuose stebime, ką veikia žmogus, išlieka populiarūs.
Šiais metais pastebėjome, kad prodiuseriai vėl prisiminė televizijos žaidimus. Po „Kas nori tapti milijonieriumi?” nebuvo sukurta jokio populiaraus TV žaidimo.
O juk televizijos žaidimą nufilmuoti daug pigiau nei, pavyzdžiui, „X Faktorių” – viskas vyksta vienoje studijoje, apipavidalinimas nekinta.
Dabar intelektualius šou išstumia veiksmo žaidimai, filmuojami taip pat studijoje. Jų dalyviai, pavyzdžiui, turi bėgti sproginėjant petardoms, pagauti kuo daugiau krintančių banknotų ir panašiai. Tai paprasti šou, nereikalaujantys iš dalyvių ypatingų žinių.
TV ekranus taip pat užkariauja pasimatymų ir pažinčių šou. Jie irgi atitinka interneto kartos skonį. Juk jaunimas virtualiojoje erdvėje taip pat dažnai ieško partnerių.
Žodžiu, intelektualesnės televizijos tikėtis tikrai neverta.
– Ar televizija ir internetas gali dirbti kartu?
– Taip. Žinau kelis sėkmingus tokio bendradarbiavimo atvejus. Pavyzdžiui, Italijoje buvo sukurtas serialas, kuris pirmiausia pasirodė populiaraus laikraščio „Corriere della Sera” interneto svetainėje.
Trumpos serijos taip išpopuliarėjo, kad buvo pradėtos rodyti per Italijos televiziją. Žiūrovai filmą pamėgo, todėl serijos nuolat ilgėjo. Dabar juo susidomėjo JAV prodiuseriai. Jie ketina įsigyti filmo rodymo teises.
– Ką turėtų daryti televizija, kad susigrąžintų jaunimo auditoriją?
– Televizija negali orientuotis vien į jaunimą. Jauni žmonės neturi savo pinigų, mažai ką perka, yra pratę viską gauti už dyką.
Jie turi daug laiko, todėl gali naršyti internete ir jame ieškoti piratinių filmų ar laidų.
Daug dirbantis ir uždirbantis 30-metis dažnai tam neturi laiko. Po sunkios darbo dienos jis nori tiesiog dribti prie televizoriaus ir pasižiūrėti mėgstamą laidą ar žinias, o ne maigyti kompiuterio klavišus ieškodamas to internete. Jis gali sumokėti už tai, ką nori matyti.
