Muzika, gastrolės po užsienį ir pripažinimas ar šeima? Kadaise jaunas vėjavaikis G.Paškevičius, praėjus vos trims mėnesiams po vestuvių, nedvejodamas pasirinko muziką, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Su dešimt metų jaunesne antrąja žmona Rugile muzikantas turi du vaikus – 13-metę Urtę ir 20-metį Dominyką.
„Jeigu būčiau moteris, su tokiu vyru kaip aš nė už ką negyvenčiau”, – „Lietuvos ryto” TV laidoje „Kitoks pokalbis” kritikos sau negailėjo G.Paškevičius.
– Jūsų bičiuliai teigia, kad esate pokštininkas. Galbūt humoras padėjo apsukti galvą antrajai žmonai? – klausė laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Mes buvome labai geri draugai, o netrukus draugystė virto kai kuo daugiau. Susipažinome balandžio mėnesį, o spalį jau iškėlėme vestuves.
– Ar draugai nesakė, kad per anksti vedate?
– Aš jau buvau subrendęs. Man buvo 30, o Rugilei 20 metų. Kai kas ją perspėjo – kur tavo protas?
Pranašavo greitas skyrybas. O netrukus bus 23 metai, kaip tvarkome tuos skyrybų dokumentus. (Juokiasi.)
– O kas koją pakišo pirmai santuokai?
– Mindaugas Tamošiūnas (buvęs ansamblio „Oktava” meno vadovas, miręs 2011 m. – Red.).
Vedžiau būdamas 25-erių. Po kokių trijų mėnesių paskambino M.Tamošiūnas ir pakvietė į „Oktavą”. Sutikau, nes labai norėjau gastroliuoti užsienyje.
– Vadinasi, meilė muzikai buvo didesnė nei meilė moteriai?
– Taip. Darbas man visada buvo svarbiausia. Kai mirė motina, buvau 16 metų. Tuomet supratau, kad jei neturėsiu mėgstamo užsiėmimo, greitai nusivažiuosiu. Kai turi darbą, be kurio negali gyventi, tokioms pagundoms kaip alkoholis tiesiog nelieka laiko.
– Ne kartą esate juokavęs, kad trečios žmonos jau neišauklėtumėte. Šeimoje galioja jūsų tvarka?
– Aš visada išklausau kitą nuomonę, bet paskutinis žodis būna mano. Ne dėl to, kad esu griežtas, o dėl to, kad esu vyras – atrama ir šeimos pamatas. Jeigu moteris tampa vyru, tai kito vyro jai ir nereikia.
Vyras turi būti atsakingas už žmoną, vaikus. Jeigu užklumpa nelaimė, jis turi priimti sprendimus.
Moteris privalo palaikyti vyrą, tuomet jam lengviau šeimoje vadovauti.
Mes, vyrai, galime daug panešti, bet tik labai trumpą atstumą. Todėl mums reikia antrosios pusės.
– O už ką šeimoje atsakinga moteris?
– Ji turi prižiūrėti vaikus. Vyro darbo rezultatus gali pamatyti jau kitą dieną, o moters – po dešimties ar dvidešimties metų, kai užauga vaikai.
Gal mano pažiūros ir senamadiškos, bet teisingos. Labai džiaugiuosi, kad abiem mūsų vaikams nereikėjo auklės.
Nors Rugilė yra baigusi prekybos mokslus ir būtų galėjusi dirbti, prižiūrėjo vaikus. Mes susitarėme, kad mano uždarbio užteks. Didžiausia investicija yra vaikai.
– Ar jums nesunku visą dieną išbūti su tuo pat žmogumi?
– Nesunku, nes turiu mygtukus, kuriais galiu save išjungti. Ir tuomet aplinkiniams manęs tiesiog nėra.
Kartais visa šeima nuvažiuojame į sodybą. Po kelių dienų jie išvažiuoja, mane vieną palieka savaitei. Kai jie grįžta, visi kartu lekiame namo.
Namuose darbus pasidalijame. Jei aš ruošiu valgyti, žmona važiuoja dukros parvežti iš mokyklos arba atvirkščiai.
– Vadinasi, jūsų šeimoje konfliktų nebūna?
– Būna visko, bet svarbiausia, kaip viskas baigiasi. Konfliktai tarp tėvų ir vaikų neišvengiami. Štai kad ir mano sūnus. Išvyko mokytis, o po kurio laiko grįžo su lagaminais. Mokytis nebenori.
Aš jam sakau: specialybę juk rinkaisi pats, tikras vyras turi atsakyti už savo poelgius. Po dviejų valandų jis susirinko lagaminus ir išvyko toliau mokytis.
– Ar moteriai gera su jumis gyventi?
– Visi menininkai šiek tiek trenkti. Žmogus, kuris gyvena su menininku, turi prisitaikyti. Mes esame neprognozuojami. Jei būčiau moteris, su tokiu kaip aš nė už ką negyvenčiau.
– Dalyvavote, kai jūsų žmona gimdė dukrą. Kaip tai pakeitė jūsų požiūrį į moteris?
– Gimdymas buvo sunkus. Žmona vos nenumirė. Kai supratau, ką jai teko iškęsti, mano pagarba ir meilė tik sustiprėjo.
Urtė – tikras stebuklas. Galima sakyti, kad ji laiko mane po padu. Beprotiškai ją myliu. Sūnų – taip pat. Tačiau jį auklėjome taip, kad būtų tikras vyras.
– O koks jūs pats buvote vaikystėje – moksliukas ar padūkęs?
– Galvą turėjau, bet ypač gerai nesimokiau. Buvau kaip skiedra ant vandens – plaukdavau pasroviui, man viskas sekdavosi.
– Pamenate kokią nors šunybę, už kurią direktorius yra kvietęs ant kilimėlio?
– Į direktoriaus kabinetą būdavau kviečiamas kas savaitę, nors nebuvau piktybiškas – mokyklos nė karto nepadegiau.
– Abu jūsų tėvai dirbo Šiaulių dviračių fabrike „Vairas”. Tėvas dainavo chore. Ar jis į muziką jus pastūmėjo?
– Klausą paveldėjau iš mamos, tėčio ir močiutės, kuri giedojo bažnyčios chore. Baigęs aštuonias klases norėjau stoti į muzikos technikumą, tačiau nesiryžau.
– Kaip jūsų rankose atsirado pirmoji gitara?
– Dėdė padovanojo ją vyresniajam broliui. Jis man, devynmečiui, nė prisiliesti prie jos neleisdavo. Grodavau, kai brolio nebūdavo namuose.
Po pusės metų brolis sužinojo, kad aš jau moku groti. Taigi esu savamokslis. Išmokiau groti ir kitus kiemo vaikus.
O nuo šeštos klasės jau grodavau už pinigus. Per mėnesį gaudavau 60 rublių.
Palyginimui – ką tik mokslus baigusio inžinieriaus atlyginimas būdavo 120 rublių.
– Kaip jūsų gyvenimą pakeitė motinos netektis?
– Kai mirė motina, tėčiui buvo 46 metai. Jam dar visas gyvenimas buvo prieš akis. Po kurio laiko jis ėmė dairytis į kitas moteris. O man, vaikui, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Brolis jau buvo vedęs, sesuo suaugusi. Su tėčiu pasipykdavome. Man yra tekę ir pas draugus nakvoti.
Pagaliau jis pasakė: „Tu gyvenk savo gyvenimą, o aš – savo.” Taip mes ir padarėme.
Neprapuoliau. Prieš mirtį mama man pasakė, kad jaudinasi tik dėl mano brolio ir sesers, o dėl manęs ji buvo visiškai rami.
– Metėte mokslus ir išvykote tarnauti į karinę povandeninių laivų bazę.
– Atitarnavęs trejus metus grįžau labai sustiprėjęs psichologiškai. Armijoje mano muzikinius sugebėjimus išnaudodavo vyresnieji. Tekdavo jiems groti tol, kol iš pirštų imdavo bėgti kraujas.
– Būdamas 20-ies dalyvavote vestuvėse, kurios nulėmė jūsų muzikinį kelią. Papasakokite apie tai.
– Buvusio klasės draugo vestuvėse buvau vyriausiasis pabrolys. Paprašė pagroti gitara ir padainuoti. Mane išgirdo Gediminas Jurgilas – „Kertukų” ansamblio vadovas.
Nepraėjus nė savaitei sulaukiau jo skambučio. Jis pasiūlė koncertuoti naktiniame klube su jo ansambliu.
– Vadinasi, nereikėjo pačiam grumtis dėl vietos po saule?
– Dabar jaunimas verkia, kad nėra darbo. Aš manau – jei turi talentą, būtinai ateis laikas, kai būsi pastebėtas.
Parengė Vykintė Budrytė
