Šv.Kristoforo kamerinio orkestro vadovo, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato D.Katkaus vaikystė nebuvo lengva. Jį augino vieniša motina, dirbusi skalbėja vaikų globos namuose.
Nors aplink zujo būrys tėvų išvis neturinčių ar jų paliktų vaikų, motiną turinčiam berniukui nuo to lengviau nebuvo. Jis nuolat klausinėdavo motinos, kur jo tėvas, ir akimis nulydėdavo kiekvieną jauną vyrą.
„Gal jis galėtų būti mano tėvas?“ – apie neišsipildžiusią viltį turėti tėvą LNK laidoje „Valanda su Rūta“ atviravo dirigentas.
– Ar D.Katkus sužinojo, kodėl jo motina taip ir nepanoro atskleisti, kas buvo jo tėvas? – paklausiau laidos vedėjos Rūtos Mikelkevičiūtės.
– Apie savo tėvą jis žinojo tik tiek, kad tai buvo vyras, apgavęs jo motiną ir ją palikęs. Moteris buvo taip įskaudinta ir įžeista, kad nenorėjo nei apie jį girdėti, nei jo matyti, nei parodyti sūnui. Tėvo vardas neužfiksuotas net jokiuose dokumentuose. Šią paslaptį moteris nusinešė į kapus.
– Nepaisant motinos nuoskaudos, sūnui tėvo vis dėlto trūko?
– Jis prisipažino, kad visą gyvenimą norėjo bent pamatyti savo tėvą. Bet nebuvo lemta.
– Su žmona Laima D.Katkus užaugino du sūnus Lauryną ir Mykolą. Ar jis pasakojo apie tai, koks yra tėvas savo vaikams?
– D.Katkus laidoje buvo labai nuoširdus ir atviras. Paklaustas, ar geras tėvas buvo savo vaikams, maestro neslėpė: „Nelabai.“ Būti geru tėvu jis stengėsi, bet neturėjo pavyzdžio, todėl nelabai žinojo, kas tai yra.
Kalbėdamas jam skaudžia tema D.Katkus piktinosi vyrais, kurie skiriasi ir palieka savo vaikus. „Išleisčiau įsakymą, draudžiantį skyrybas“, – ir juokais, ir rimtai pareiškė garsusis laidos svečias.
