Dalį savo jausmų I.Valinskienė skiria ne tik savo vaikams, bet ir tiems, kurie neturi galimybės pajusti motiniško švelnumo ar šeimos šilumos.
Moteris lanko ir bendrauja su Rokiškio neįgaliųjų draugijos globotiniais, dalyvauja paramos renginiuose.
Vienas tokių – labdaros šventė, vyksianti birželio 1-ąją, Vaikų gynimo dieną, Kauno sporto halėje. I.Valinskienė kartu su aktoriais Dalia Michelevičiūte ir Mariumi Jampolskiu bus šio renginio vedėjai. Labdaros koncertą tiesiogiai transliuos „Lietuvos ryto” TV ir portalas lrytas.lt.
– Lietuvos vaikų globos namuose auga tūkstančiai vaikų. Ką apie tai manote?
– Manau, šie faktai liūdina visus Lietuvos žmones. Tai, kad dirbu vaikų renginiuose, dalyvauju susitikimuose globos namuose, bendrauju, kartu dainuoju, rodo, jog nesu tam abejinga. Kaip galiu, taip ir padedu.
– Tiems vaikams trūksta dėmesio. Ar jie apsidžiaugia, kai atvykstate pas juos?
– Tie, su kuriais bendrauju, be abejonės, džiaugiasi. Stebiu, kaip su manimi kalba, ir suprantu, kad jiems tai iš tiesų svarbu.
Tokiomis akimirkomis suvokiu, kad jokie pamokymai neduos tiek, kiek paprastas bendravimas. Svarbu pabūti šalia ir parodyti, kad matai tą mažą nelaimingą žmogutį, kuris galbūt daug kam nėra svarbus. Taip bendraudami jie įsikrauna ir laukia atvykstant kitą kartą.
Jei tokiu būdu pradedi su jais draugauti ir dirbti, negali to greitai nutraukti ir pasielgti lengvabūdiškai. Tai tam tikras įsipareigojimas.
– Ar esate jautri? Jus lengva pravirkdyti?
– Esu lengvai sugraudinama, bet graudinuosi tuomet, kai būnu viena. Viešos mano ašaros yra greičiau išimtis nei taisyklė. Jausmingas filmas ar muzika mane lengviau paveikia nei gyvenimiškos situacijos, kurios ne taip greitai mane sugniuždo.
– Viena iš tų išimčių – ašaros per projektą „Lietuvos balsas”? (I.Valinskienę sugraudino jos mokinės Greta Jurgaitytė ir Kamilė Kielaitė, atlikusios dainą „Meilės netylėk”.)
– Ak, ir vėl man tai primenama. Tai buvo natūrali nesuvaldyta emocija, kuri pasitaiko visiems žmonėms.
– Kas jums gyvenime teikia didžiausią džiaugsmą?
– Džiaugsmą teikia daug dalykų. Vienas iš jų – teigiama aplinka. Ji nebūtinai turi būti komfortiška, didesnį džiaugsmą teikia dvasinis komfortas. Kitas džiuginantis dalykas – žmonės, esantys šalia, iš kurių pasisemi teigiamos energijos ir kuriems ką nors duodi.
– Ar turite geriausią draugę, kuriai galite išlieti visas savo emocijas ir atskleisti paslaptis?
– Tokių draugų ir draugių, kuriems galėčiau išguldyti viską, niekada neturėjau ir manau, kad neturėsiu. Esu gana uždara ir turiu dalykų, kurių nepasakyčiau nei artimiausiai draugei, nei mamai, nei savo vyrui.
– Turite paslapčių ir nuo vyro?
– Be jokios abejonės. Netikiu žmonėmis, kurie pasakoja, kad neturi vienas nuo kito nė vienos paslapties. O jei tokių vis dėlto yra, pavydžiu, kad jie gali būti tokie atviri.
– Su vyru užauginote du sūnus. Ar buvote griežti, reiklūs tėvai?
– Manau, kaip ir daugelis tėvų, mes buvome visokie. Tėtis šiek tiek reiklesnis, mama – nuosaikesnė. Mūsų vaikai užaugo kaip visi normalūs vaikai, jie tikrai nebuvo labai lepinami.
– Sunku patikėti, kad savo aksominiu balsu esate rėkusi ant vaikų.
– Be abejonės, esu rėkusi. Aš irgi esu žmogus, turiu visokių ydų ir trūkumų, taigi ir mano kantrybė turi ribas. Vaikai sugebėdavo išvesti mane iš pusiausvyros, tad nesyk esu pakėlusi balsą.
– Ar sūnūs nebuvo vienas tėvo, kitas – mamos?
– Ne, tokio pasidalijimo nebuvo. Galbūt taip dalijasi skirtingų lyčių vaikai, mergaitės – tėvų dukrelės, o sūnūs – mamų?
– Ką dabar veikia sūnūs?
– Arūnas, kuriam dabar 24-eri, baigęs savo mokslus (šešerius metus Arūnas praleido užsienyje – baigė tarptautinių santykių ir japonų kalbos studijas Anglijoje, metus stažavosi Japonijoje. – Red.), dirba. O jaunėlis Šarūnas šiemet baigia Vilniaus „Saulės” privačią gimnaziją. Dabar jam kaip tik egzaminų metas.
– Ar esate patenkinta savo dabartiniu gyvenimu? O gal įdomiau buvo Seime?
– Veikla, kuria užsiėmiau prieš dirbdama Seimą, man yra artimesnė, aš to niekada neslėpiau. Kaip kad niekada nesakiau, jog Seimo narės darbas ir tie ketveri metai buvo lengvi. Tai buvo pareiga, nes taip susiklostė aplinkybės. Dabar turiu veiklą, kuria esu labai patenkinta. Manau, ja ir pabaigsiu.
– Kuri sritis jums mieliausia? Galbūt teatras, kuriame neseniai pradėjote vaidinti? (I.Valinskienė vaidina dviejuose „Domino” teatro pastatymuose. Spektaklyje „Bus sunku...” ji įkūnija išsiskyrusią moterį, turinčią jaunesnį meilužį. O miuzikle „Tadas Blinda” – dvarininko Bernardo Gruiniaus dukrą Kristiną. – Red.)
– Labai džiaugiuosi, kad iki šiol man neteko rinktis svarbiausios veiklos ir atsisakyti kitų. Galiu dirbti daug darbų. Man mielas ir mano senas užsiėmimas – filmų garsinimas. Taip pat – dainavimas, renginių vedimas. Svarbi ir naujoji veikla – vaidyba teatre. Visa tai man įdomu ir daro mane laimingą.
