Balandžio viduryje geras dviejų keliautojų bičiulis Marijus Mikutavičius įsijungė kompiuterį ir nustėro pamatęs nuotrauką savo socialinio tinklo anketoje. Martynas ir Vytaras jam pasiuntė linkėjimus nusifotografavę AC/DC gatvėje Melburne.
Subtilus būdas užberti druskos ant žaizdos – M.Mikutavičiui australų rokeriai AC/DC atstoja šventąją trejybę, o šios grupės gimtinėje jam dar nėra tekę lankytis.
„Aš jam parvežiau lauktuvių – knygą apie grupę AC/DC. Tiesą sakant, mes bandėme susirasti tos grupės būgnininką Philą Ruddą. Pasirodo, jis – tikras lietuvis, tikroji pavardė Rudzevičius. Bet pataikėme netinkamu metu – visa Australija kalbėjo apie tariamą AC/DC išsiskirstymą. Tai buvo nacionalinė tragedija ir svarbiausia naujiena (galiausiai grupė paskelbė, kad nesiskirsto – Red.). O tada jis su grupe išvyko įrašinėti naujų dainų į Ameriką.
AC/DC, kad ir kaip žiūrėsi, yra Australijos simbolis – kaip plėšikas Nedas Kelly ar Krokodilas Dandis. Įsiamžinti grupės vardu pavadintoje gatvėje mums su Vytaru buvo privaloma”, – žurnalui „TV antena" pasakojo M.Starkus.
Galima nuspėti, kad kelionių dokumentikos seriale „Visos Australijos dulkės”, kurį nuo liepos pabaigos penkias savaites rodys TV3, AC/DC dainos tikrai skambės. Aišku, ir be jų Martynas su Vytaru turi ką parodyti.
Indiją, Afriką, Šiaurės ir Pietų Ameriką su kamera išmaišęs M.Starkus vos grįžęs iš beveik keturias savaites trukusios kelionės po Australiją pranešė – apie ją būtinai rašys knygą.
„Labai jau daug gerų ir juokingų istorijų ten nutiko. Australiją drąsiai rašau į penketuką šalių, į kurias būtinai noriu grįžti – galbūt atostogų, su šeima. Tai ne pati pigiausia vieta, bet joje labai gera”, – paaiškino Martynas.
– Abu su Vytaru Australijoje buvote pirmą kartą. Kaip įsivaizdavote tą šalį? – paklausiau Martyno.
– Svarbiausias įsivaizdavimas – kad ten baisiai daug nuodingų būtybių: visokių gyvačių, krokodilų, roplių, vorų, medūzų, kurios tik ir laukia, kaip čia įkąsti.
Iš pradžių labai saugojomės – basi niekur nėjome. O po kelių dienų jau į viską buvo nusispjauti – iš palapinės naktį be batų ėjome negalvodami, kad čia yra nuodingų gyvių. Prisitaikėme greitai.
Australija, palyginti su kokia Indija, yra labai civilizuota šalis. Tiesą sakant, dėl to ilgai ir nenorėjome ten keliauti.
Bet klydome – ten tiek daug visiškai laukinių vietų. Pritrenkia vien dydis. Ketinome nuvažiuoti 8 tūkstančius kilometrų, o nuvažiavome 12 tūkstančių, žiūri į žemėlapį – atrodo, kad niekur ir nenuvažiavai.
Man įsiminė žmonių atsipalaidavimas. Visi žino, kad paplūdimiuose gali užpulti rykliai. Tai maniau, kad visur paplūdimiuose policininkai ant kėdučių sėdi. Nieko panašaus – atbėga penkerių metų vaikai, meta banglentes į vandenį ir lekia.
Dar nepamiršiu jų juodojo humoro. Tiesiai šviesiai pasakoja nelabai švankius anekdotus, kvatojasi, jiems visai nereikia, kad juoktumeisi kartu.
Daug išankstinių nuostatų ten sugriuvo. Pavyzdžiui, Europoje gerai žinomas australiškas „Foster’s” alus, bet pačioje Australijoje jo niekas negeria.
– Svarbus Australijos akcentas – aborigenai ir jų kova už savo teises.
– Taip. Tai sudėtinga tema. Jie gauna nemenkas pašalpas arba darbą. Nuvaryti nuo pakrančių, bet turi žemės. Yra gerbiami, australai atgailauja už praeities istorijas, kai aborigenai buvo engiami.
Yra sėkmės istorijų – kai kurie jų geri sportininkai ar prakutę verslininkai. Didžioji dalis – tiesiog žmonės, kurių organizmas netoleruoja alkoholio, bet jie vis tiek trinasi prie gėrimų parduotuvių.
Negali lyginti su indėnais, kurie sėdi pridrožinėję dūdelių ir prie rezervatų galvos apdangalus su plunksnomis pardavinėja. Aborigenams viskas „dzin”, jie – lyg ir visuomenės atstumtieji, bet niekur tai oficialiai nedeklaruojama. Liūdna, bet taip yra.
– Kurios kelionės akimirkos įsiminė labiausiai?
– Jau pačioje pabaigoje gavome pasiūlymą važiuoti į rodeo. Tai vyksta kažkur tyruose, 400 kilometrų visureigiu reikia kratytis, tokioje laukymėje Dievo pamirštoje vietoje.
Susirenka ūkininkai, tris dienas geria ir linksminasi. Visas tris paras ir išbuvome ten. Linksmiausia, žinoma, tai, kad mums leido pajodinėti buliais.
Ilga istorija, bet tai vienas baisiausių man tekusių išbandymų. Per garsiakalbį paskelbė, kad du bebaimiai lietuviai pirmą kartą bandys jodinėti. Baisu, groja „Guns N’Roses” daina, tūkstantis ūkininkų vėpso. Likome gyvi ir sveiki, bet man tai šiek tiek netikėta.
Nemenka adrenalino dozė buvo ir išmokti vairuoti kita kelio puse – kelias dienas pratinomės. Linksma ir maudytis vandenyne žinant, kad kažkur šalia rykliai plaukioja ir gal taikosi kokią tabaluojančią galūnę nukąsti.
Australai, beje, tvirtino, kad baisiau yra ne rykliai, o nuodingos medūzos ir stiprios vandenyno srovės, kurios gali nunešti velniai žino kur. Australai giliai nebrenda – iki kelių ir užteks. Nors yra ir tokių, kurie su banglente 300 kilometrų važiuoja gerų bangų ieškoti.
– Nerašyta jūsų kelionių taisyklė – keliauti senu automobiliu.
– Taip, ir čia netikėtumų irgi neišvengėme. Šiuo klausimu turbūt esame prakeikti.
Iš anksto sutarėme dėl vieno automobilio, ketinome keliauti „Land Rover”. Derinome, rengėmės. Toks Australijos lietuvis padėjo. Nuvykę supratome, kad kažkas negerai su ta mašina. Ji buvo nebaigta ruošti. Tas žmogus tiesiog nesilaikė grafiko.
Teko nuomotis „Toyota” iš tokio hipio. Jis tas mašinas pats dailina – mūsiškė buvo išpaišyta kanapių lapais, tikros spalvos nė neįžiūrėsi. Linksmai atrodė. Meno kūrinys, ne kitaip. Automobilis – lyg ir keliolikos metų senumo, o mes juo ir bekele 600 kilometrų važiavome, nesubyrėjo. Tipiškas australiškas atsipalaidavimas – klausėme, ar galima bekele važiuoti, sakė: „Negalima, bet bandykit.” O kas bus, jei sugrius? „Tada kaip nors”, – gūžčiodavo jie. (Juokiasi.)
– Kone kiekvienoje aplankytoje šalyje sutinkate lietuvių.
– Australijoje jų – labai daug. Jei visus, kurie mums parašė, būtume lankę, kelionė būtų buvusi nuo stalo prie stalo. Pasiūlėme žmonėms tiesiog susitikti kartu – visuose miestuose, į kuriuos važiavome.
Sidnėjuje buvo įspūdinga – pasitiko per 50 žmonių, surengė vakaronę. Kelios dešimtys laukė ir Perto mieste.
Kas smagiausia – tie žmonės ne tik su mumis, bet ir tarpusavyje susidraugavo, pasikeitė telefono numeriais, bendrauti pradėjo.
– Ką jūsų bagaže veikė džiovintos kengūros sėklidės?
– Man jas padovanojo pirmą viešnagės dieną. Sakė, kad čia talismanas. Sutikau ir nesigilinau. Tikriausiai veikia, nes Australiją pervažiavome sėkmingai. Reikės per futbolo varžybas ant kaklo pasikabinti.
Ar jas galima panaudoti praktiškai, pats nežinau. Jei stipriai jas paleisi kam nors į galvą, turbūt gali sužeisti. Nors šiaip, žinoma, tam pritaikyti bumerangai. Ant jų ten parašyta: jei paleisi taip, kaip reikia, bumerangas grįš. Bet turbūt niekas jų nemėto mokėdamas, nes, kiek mačiau, jie niekada negrįžta. (Juokiasi.)
Bet parsivežiau, žinoma, ne tik kengūros kiaušius. Mano namuose – daug moterų, tad teko vežti šiltų australiškų batų „Ugg”. Vyrai mane supras.
– Jūsų ištikimasis bendražygis Vytaras kelionėse garsėja kulinariniais eksperimentais. Australijoje jų irgi neišvengta?
– Žinoma. Šįkart jo talentas pasireiškė neįprastu būdu. Esperanso paplūdimyje, kuris yra vienas gražiausių mano matytų, ant balto smėlio, bangoms skalaujant krantą, jis kepė žemaičių blynus su kengūrų mėsa.
Tai gal ir panašu į tam tikrą šventvagystę, bet buvo žiauriai skanu. Tikrai vykęs patiekalas. Kad jis neišpuiktų, visada sakau, jog visą dieną mane specialiai marina badu, kad suvalgyčiau bet ką. Bet sakau objektyviai – buvo tikrai labai gardu.
