Prieš kelis mėnesius A.Mickevičius dingo iš radijo stoties M–1 eterio, kur penkerius metus vedė ryto laidą. Nematyti jo ir televizijoje.
„Džiaugiuosi vasara be radijo. Prieš tai jaučiausi kaip nuvarytas arklys. Jei toliau taip arčiau, visai nusibaigčiau, – „Lietuvos ryto“ žurnalui „TV antena“ sakė aktorius. – Dabar galiu ilgiau pamiegoti, skaityti knygas, eiti pasivaikščioti. Žodžiu, mėgaujuosi gyvenimu.“
Gali būti, kad rudenį jis grįš į radijo eterį, tačiau ne į rytinę laidą.
– Ar nepasiilgstate radijo? – pasiteiravau A.Mickevičiaus.
– Nuolat įgarsinu filmus, todėl prisikalbu iki soties. Vis dėlto radijo atmosferos šiek tiek pasiilgau.
– Po TV3 konkurso „Šuolis“, kuriame buvote komisijos narys, dingote ir iš televizijos.
– Nors televizija suteikia daugiau populiarumo, jos pasiilgstu mažiau, nes TV eteris išsunkia tarsi citriną.
– Esate minėjęs, kad nemėgstate anksti keltis. O ar esate drausmingas?
– Radijuje dirbau dešimt metų. Pastaruosius penkerius – rytais. Turiu padėkoti radijui, kad išmokė drausmės.
Mes, aktoriai, nepasižymime punktualumu ir disciplina. Tad darbas radijuje man išėjo į naudą. Dabar esu kur kas drausmingesnis, tačiau ne visada to reikia.
– Vaidinate „Domino“ teatro spektaklyje „Žirklės“. Vedate įvairius renginius. Ar vestuves kada nors teko vesti?
– Ne, vestuvių nevedu, nes nemoku. Kruopščiai renkuosi, kuriuos pasiūlymus priimti, o kuriuos atmesti.
Nemoku vesti jubiliejinių vakarų, kuriuose reikia rengti kvailus žaidimus.
Tokių pasiūlymų atsisakau, net jei už juos siūlo didžiulius pinigus.
Dažnai esu prašomas vesti renginius dviem ar trimis kalbomis. Sunku įsivaizduoti, kaip tai turėčiau daryti.
– Esate įkūnijęs pensininką Vydą, dizainerį Žužu, poniutę Undinę Meilutytę. Kurio personažo labiausiai pasiilgstate?
– Jie visada su manimi. Bet kada galiu į juos įsikūnyti.
Neseniai kolega Eimutis Kvoščiauskas paprašė, kad jo motinai jubiliejaus proga įrašyčiau sveikinimą prezidento Valdo Adamkaus balsu. Jį man pavyksta pamėgdžioti.
Žmonėms patinka, kai juos sveikina Lietuvos Respublikos vardu.
– Kvepalų kūrimas jums – pomėgis ar darbas?
– Kvepalus kuriu jau pusketvirtų metų. Kadaise tai buvo pomėgis, kuris žingsnis po žingsnio virsta darbu. Labai norėčiau, kad ateityje tai taptų rimta veikla. Šiuo metu turiu ir puikių medžiagų, ir nemažai praktikos.
– Ar sėdant kurti kvepalų reikia ypatingo nusiteikimo?
– Man keista, kai žmonės laukia įkvėpimo, kad pradėtų kurti. Viskas atsiranda iš smegenų darbo. Ten visada kas nors verda.
– Ar dažnai kuriate kvepalus sau?
– Sau susimaišau kvepalus, kai tik užklumpa tinkama nuotaika. Neseniai susikūriau gvazdikus primenančius kvepalus.
Pastaruoju metu retai perku kvepalus tam, kad naudočiau, dažniau kaip tyrinėjimo objektą.
– Tikriausiai nuolat tyrinėjate, kuo kvepia kiti?
– Tai darau visada. Man įdomu slapta uostyti žmones vakarėliuose, kur renkasi vadinamosios žvaigždės.
Iš kvapo galima spręsti apie žmogaus socialinę padėtį, jo turtingumą, pomėgius, net – protą.
– Lengvai atskiriate garsių gamintojų kvepalus nuo padirbinių?
– Kvepalais domiuosi kaip kolekcininkas. Galvoje turiu daug informacijos apie juos. Tad daugelį jų galiu atpažinti.
Žinau, kokie kvepalai ir kokia kvepalų parduotuvė Vilniuje šiuo metu madingiausia. Tačiau besivaikantys mados nepasižymi kūrybiškumu.
– Esu girdėjusi, kad renkantis parduotuvėje kvepalus daugiau nei penkių kvapų paeiliui uostyti nepatariama. Esą jie susimaišo.
– Nesąmonė. Kaip ir tai, kad prieš uostant kitus kvepalus reikia pauostyti kavos. Esą ji panaikina anksčiau uostytų kvepalų kvapą. Iš tiesų reikia uostyti nekvėpintą savo odą ir uoslė iškart puikiausiai atsigauna.
Dirbdamas su kvepalais darau pertraukas, per kurias išeinu įkvėpti gryno oro arba uostau save.
– Kokiais pasiekimais kvepalų srityje labiausiai didžiuojatės?
– Kvepalų pramonė siūlo tūkstančius vienodų buteliukų ir skatina visus žmones kvepėti vienodai.
Bet juk mes iš prigimties turime savo kvapą. Todėl kiekvienas norime asmeninių kvepalų.
Būtent todėl laikinoje kvepalų maišymo dirbtuvėje kuriu kvepalus konkrečiam žmogui. Neseniai dėl šio projekto lankiausi Rygoje. Netrukus planuoju vykti į Jūrmalą, Maskvą ir Kopenhagą.
– Kaip vyksta darbas jūsų laikinoje kvepalų kūrimo dirbtuvėje?
– Dirbu specialioje patalpoje. Jei klientas nori, galiu netgi apsivilkti baltą chalatą. (Juokiasi.)
Mes su klientu aptariame pageidaujamą kvapą, duodu jam pauostyti įvairių esencijų. Jis išsirenka, aš čia pat sumaišau. Procesas trunka apie valandą.
Rygoje per dieną priėmiau devynis žmones. Vakare nosis buvo pavargusi, todėl nesu tikras, ar paskutinei klientei sumaišiau gerą kvapą. (Juokiasi.)
– Vadinasi, kvepalams sukurti užtenka valandos?
– Ne visi bandymai pavyksta. Iš 10 aromatų 2–3 būna puikūs. Kitus dar galima tobulinti.
Rimtų kvepalų kūrimas yra ilgas procesas, jis gali užtrukti ir pusę metų. Reikia kruopščiai išsiaiškinti, kas su kuo dera, ir dar įtikti užsakovui.
– Kokie kvapai dera tarpusavyje?
– Pastaruoju metu kvepalų kūrėjai vadovaujasi taisykle, kad nėra jokių taisyklių. Neseniai mane nustebino neįprastas šokolado ir morkų kvapų derinys.
Rygoje sumaišiau kavos ir uogų kvapus – išėjo labai įdomus kokteilis.
Aišku, yra klasikiniai deriniai, su kuriais niekada neprašausi. Pavyzdžiui, jazminai dera su irisų šaknimis.
– Koks kvapas jums pačiam nepatinka?
– Man kaip kvepalų kūrėjui blogų kvapų nėra. Tiesa, ne itin patinka, kai kuriant kvepalus naudojami prieskoniniai augalai, tokie kaip peletrūnai, bazilikai.
Šiandien turėjau klientę, kuri norėjo mandarinų ir bazilikų kompozicijos. Tad kodėl gi ne? Bazilikų kvapo tokiems atvejams aš turiu.
