Ateinantį sekmadienį „Teleloto“ žiūrovai J.Radzevičiaus dar nepamatys – vykstant tyrimui dėl jo sukeltos avarijos, nusinešusios žmogaus gyvybę, vedėjas turi rimtų rūpesčių.
„Teleloto“ režisierius A.Giržadas neslėpė, jog tikisi, kad ateityje J.Radzevičius galės sugrįžti į šį darbą.
– Kaip reagavote, kai sužinojote apie avariją?
– Patyriau šoką. Šią žinią išgirdau sporto treniruotėje. Treniruotė, žinoma, tuo ir baigėsi. Stovėjau ir galvojau – kas dabar bus? Žmogui, kurį Jonas partrenkė, pačiam Jonui, jų šeimoms, artimiesiems. Ta avarijos sekundė buvo kaip sprogimas, kurio banga eina ir paliečia daugybę žmonių.
Sunku apie tai net kalbėti. Visa filmavimo grupė užjaučiame žuvusiojo šeimą, išgyvename dėl Jono. Neapleidžia mintys – kaip tai galėjo atsitikti?
Sprendimą, kad aš jį pavaduosiu „Teleloto“, teko priimti labai greitai. Atsitiko nelaimė, turėjome vieną dieną nuspręsti, ką daryti su loterijos transliacija. Vedėjo pareigų teko imtis man.
– Loterijos vedėjas turi būti besišypsantis, skleidžiantis gerą nuotaiką. Ar buvo lengva tai daryti praėjusį savaitgalį?
– Pirmą žaidimo pusę emocijoms nelabai buvo laiko. Tiesiog reikėjo „išjungti“ jaudulį.
O paskui dirbant, besišypsant, kirbėjo klausimas – o kaip tai darytų Jonas?
– Joną pažįstate daug metų – ir kaip žmogų, ir kaip eterio profesionalą. Jei aplinkybės leistų jam sugrįžti į „Teleloto“ vedėjo pareigas, norėtumėte to?
– Žinoma. Labai tikiuosi, kad tokia galimybė bus. Jis labai tinka šiam darbui. Per daugybę metų neturėjome su juo jokių problemų.
Jonas – labai šiltas, nuoširdus, gal net pernelyg „atlapaširdis“ žmogus.
– Sprendimas, kad jūs pakeisite Joną, buvo priimtas vienai laidai. Ar jau aišku, kas „Teleloto“ ves šį savaitgalį?
– Sunku pasakyti. Supraskime – paruošti pamainą nėra paprasta. Žmogus turi mokėti dirbti lyg tiesioginiame eteryje – nuo „Teleloto“ filmavimo iki transliacijos praeina tik pora valandų. Yra labai mažai laiko montažo būdu pataisyti klaidoms, todėl viską reikia išmokti kone iki automatizmo.
Nesu tikras, ar spėsime išrinkti ir paruošti kitą žmogų, tačiau dedame visas pastangas.
– Vadinasi, J.Radzevičiui bus ieškoma pamainos?
– Kai tik išaiškės situacija, jei tik aplinkybės leis ir Jonas galės sugrįžti, mes jo lauksime. Tačiau nepriklausomai nuo to, mes jau kurį laiką kalbėjome, kad Jonui reikėtų porininko, kuris leistų bent vieną savaitgalį per mėnesį jam pailsėti, pabūti su šeima.
Tiesą sakant, tokį žmogų ir buvome numatę, tačiau Jonui niekada neprireikdavo pamainos – jis į savo darbą žiūrėjo labai pareigingai.
– Ar teko po avarijos kalbėtis su Jonu?
– Kol kas – ne. Kalbėjomės tik su jo broliu.Bet šiomis sunkiomis dienomis Jonas turi visišką mūsų, laidos kūrėjų, draugų palaikymą. Visi suprantame, kad tai – nepakeliama nelaimė, kurią sunku ištverti sveiku protu.
Visą pokalbį skaitykite šeštadienį „Lietuvos ryto“ žurnale „TV antena“
