„Prisipažinsiu, grįžau apniktas dvejopų minčių. Jaučiu kartėlį, bet ne dėl to, jog mes neturime „Bentley“, neturime jachtų ar tiek saulės, bet dėl to, kad nemokame mėgautis kiekviena gyvenimo smulkmena, neturime „la dolce vita“ (itališkai – saldus gyvenimas)“.
Giedrius svarsto, ar tikrai mums gyvenimas per sunkus, kad negalime juo džiaugtis: „Per kruizą, bendraudamas su ispanais, italais, prancūzais, supratau, kad jie tikrai neišgyvena dėl viso pasaulio problemų – nei dėl karo, nei dėl Ukrainos, nei dėl Afrikos vaikų ir jiems tikrai nerūpi šalto vandens iššūkis. Yra kaip yra“.
Pasak Giedriaus, kai jis grįžta iš Afganistano ar Afrikos, jam norisi išbučiuoti Lietuvos žemę, bet šįkart, po kruizo, jis norėtų kiekvieną mūsų išmokyti džiaugtis akimirka.
„Esmė ne piniguose, o „la dolce vitoje“. Gyvename vieną kartą ir Dievas nori, kad mes pajaustumėme gyvenimo malonumą, nesvarbu, net jei esi idiotas ar paskutinis vargeta. Suprantu, kad neturime tokių gražių drabužių kaip italai ar prancūzai, mažai kas galime sau leistai nešioti baltą kostiumą ar kelnes, bet mėgaukimės paprastais dalykais.
Kruziniame laive ar kuriame nors prancūzų Rivjeros restorane per vakarienę užgrojus muzikai, visi subėga į ratelį ir šoka pagal populiarią vietinę melodiją. O kaip būtų pas mus? Sėdėtumėme surūgusiais veidais su mina „ko čia prie manęs lendate?“. Keista, kaip italai ar prancūzai moka nuoširdžiai džiaugtis net laimėjimu banalioje laivo loterijoje“, – pasakojo G.Drukteinis.
Vienas „Yra kaip yra“ laidos veidų sako, kad kruizas jau nebėra paskutinė pensininkų kelionė.
„Italai ir prancūzai keliauja trimis kartomis. Senukai eina laive į teatrą, tėvai – apsipirkinėja, paaugliai laiką leidžia diskotekose, o vaikai – baseinuose. Kruizai nebėra tik buržuazijos privilegija, – juokiasi Giedrius, – laive sutikome paprastų savivaldybių tarnautojų, vaistininkų, draudimo agentų. Tai patogi kelionė – naktį plauki, o ryte aplankai vis kitą miestą“.
