Charakteris. „Esu gan maištingo charakterio, dėl to neklausiau aplinkinių išankstinių nusistatymų ir siekiau to, ko noriu aš, o ne ko nori kiti. Tačiau kartu esu labai ramaus būdo žmogus, intravertas, tad niekad nesimėgauju būdamas dėmesio centre. Man maloniau būt nuošalyje ir įsiterpti tada, kai turiu dėl ko.“
Pomėgiai. „Keistokų pomėgių neturiu. Bet tai nereiškia, jog dėl to esu neįdomus. Mėgstu žiūrėti animacinius filmus, turbūt dėl to pats juos ir kuriu. Šnekėjimas su kamera turbūt irgi vienas iš tų pomėgių.“
Veikla. „Niekur nestudijuoju. Dirbu „MeinArt“ animacijos studijoje. Tai yra pirmasis oficialus mano darbas. Nors dar prieš tai mėginau save išbandyti piešdamas logotipus ir mėgėjiškai įgarsindamas filmus. Tokiu būdu vienu kitu litu papilnėdavo mano taupyklė.“
Darbas, kurio nenorėtų. „Kryžiumi ir česnakais ginčiausi nuo darbo politikoje.“
Svajonių profesija. „Pradinėse klasėse galvojau, kad reikia baigti mokyklą puikiai ir stoti kažkur aukštai, kad po ko galėčiau dirbti tokį darbą, kuris visą gyvenimą būtų pelningas. Galvodavau, gal čia kokiu daktaru būti, ar gaisrininku, o gal kaskadininku, kosmonautu ar tiesiog šlavėju (gink Dieve, nepašiepiu šlavėjo darbo, kaip tik džiaugiuosi kad jie yra ir dirba, antraip visi sėdėtumėme apsikuitę iki ausų).“
Piešimas. „Vaikystėje be galo mėgdavau piešti. Pirmieji piešiniai buvo boružės ir saulės su akiniais nuo saulės. Pirmuosius piešinius nešdavau parodyti prosenelei, kuri dabar yra mirusi, ir tėvams. Prikurdavau visokių istorijų apie tai, kas tame piešinyje yra ir pasakodavau. Po to iškart bėgdavau piešti kitą. Daug popieriaus sunaudodavau. Mokykloje būdavo pripaišyti mano sąsiuvinių paskutiniai lapai, paraštės, viršeliai. 6–7 klasėje storų sąsiuvinių paraštėse ėmiau daryti animacijas. Mane tai nejučiomis ėmė smarkiai „kabinti“. Mokytojai vis pykdavo: „Ką čia vėl pripeckiojai, ištrink staigiai!“. O aš vis bambėdavau, kad mane varžo. Taip, mokykla žudo kūrybiškumą. Vėliau nuo sąsiuvinių perėjau prie kompiuterio, kai tik tėvai jį nupirko. Kadangi tada dar neturėjau interneto, tai mokiausi animuoti pats, su draugo paskolinta programa. Turėjau velniškai didelį norą išmokti ir toliau tobulėti.“
Animacija. „Kai pradėjau mąstyti, ką veiksiu ateityje, supratau, jog turiu daryti, tai, kas man teikia džiaugsmo, o ne skaičiuoti, kur daugiau uždirbsiu. Man į galvą iškart atėjo mintis – animacija. Animacija ir apskritai, kūryba daro mane laimingą, tad supratau, kad sieksiu būtent to. „Užaugęs, aš noriu būti laimingas“, – šitaip tada turėjo skambėti mano žodžiai.“
Vlogai. „Vlogus ėmiau daryti gal prieš 4metus. O pradėjau nuo to, kai mano mėgstamiausia tų laikų lietuviška videosvetainė videogaga.lt apsileido, prigrūdo reklamos ir tiesiog virto bjauriu šiukšlynu. Čiupau kamerą ir susukau video apie šią svetainę ir jos minusus su žiupsneliu pykčio, šaukštu kandumo ir humoro mišiniu. Tai turėjo būti ir paskutinis vlogas pagal idėją. Bet išėjo taip, taip kad tęsiu veiklą iki pat dabar.“
Pikti komentatoriai. „Manau visi „Blogometro“ dalyviai jau susidūrė su piktaisiais komentatoriais, arba kitaip dar vadinamais „laido riteriais“. Jiems šilčiausias gardas yra ten, kur jie gali nuslėpti savo asmenybę. Tada be jokios moralės, pagarbos ar net savigarbos išlieja pačias šlykščiausias, juodžiausias savo mintis ant atsitiktinio žmogaus. Įdomu, negi tokiam komentatoriui nėra gėda prieš save patį? Iš komentaro galima maždaug nuspėti, kiek jo autoriui metų arba kokio amžiaus rėmuose yra jo mąstymas bei įsivaizduoti jo vidinį pasaulį. Tada tiesiog nepavyksta reaguoti į juos, o bandyti į tai atsikirsti yra dar labiau beprasmiška, nei ieškoti pinigų mano namuose.“
