Virpančiu iš jaudulio balsu dainininkė dėliojo spalio 28-osios dienotvarkę: „Ryte – bažnyčia, po pietų – laidotuvės, vakare – dainos. Gal ir gerai, kad reikėjo išsyk filmuotis – nebuvo laiko panirti į liūdesį ar leisti užplūsti juodoms mintims. Nors nuotaikų kaita buvo nenusakoma – nuo beprotiško linksmumo iki ašarų, nerimo ir net pykčio.“
Tądien BTV muzikinio šou „Muzikinė kaukė“ filmavimuose D.Bilevičiūtei teko rimtas išbandymas: įkūnyti Violetą Riaubiškytę su daina „Ramunę baltąją“ ir atlikti lyrinį Stevie Wonderio kūrinį „I Just Call To Say I Love You“.
„Tokia jau artistų dalia. Jauti atsakomybę, nieko negalvoji ir dirbi. Man padėjo visa filmavimo komanda, palaikė kiti muzikinio šou dalyviai. Sunkiausia, kad negali nei išsiverkti, nei išsirėkti. Tačiau Dievas man davė palaimą visa tai išgyventi per muziką“, – kalbėjo Daina.
– Pramogų pasaulis negailestingas – iškart po motinos laidotuvių turėjote filmuotis. Negalėjote pasakyti „ne“? – paklausiau dainininkės.
– Tai ne mano vienos projektas. Laidoje dirba visa grupė žmonių, buvo sukviesti atlikėjai, komisija. Dėl manęs vienos galbūt sprendimas būtų buvęs kitoks.
Žinoma, galvojau, kaip visa tai atlaikysiu, nes emocinė būsena tikrai nebuvo stabili. Graudu buvo ir dėl to, kad laidotuvių dieną, spalio 28-ąją, buvo mamos 85-asis gimtadienis, kurio ji taip ir nesulaukė.
Negalėjau net raminamųjų gerti – vaistai galėjo suveikti taip, kad būčiau atsijungusi. O filmavimai vyko dvi dienas iš eilės. Nuotaika keitėsi nuolat, bet turėjau kęsti vidinį skausmą ir daryti tai, ką reikia, – dainuoti. Psichologiškai buvo labai sunku, bet atlaikiau.
Manau, laidos žiūrovai matys, kaip tuomet jaučiausi. O kas tai yra patyręs – supras mane. Juk net veidas nuo ašarų buvo sutinęs, grimas sunkiai tai paslėpė.
Štai toks negailestingas yra pramogų pasaulis. Ką padarysi, kad mano kūrybinė išraiška yra balsas? Todėl ir turėjau būti scenoje. Kaip dainavo Freddie Mercury: „Šou turi tęstis.“
– Jūsų motina mirė netikėtai?
– Ji sirgo. Pastarąsias dvi savaites jaučiau didelį stresą, nes man leisdavo ją lankyti vos dvi valandas per parą. Kiekvienąsyk išėjusi iš ligoninės turėdavau susitaikyti su mintimi, kad tai galėjo būti paskutinis kartas.
Pamenu, kai kalbėdavau, kur ir kaip švęsime 85-ąjį gimtadienį, ji manęs tik klausydavosi ir nieko nesakydavo. (Verkia.) Buvau nupirkusi ir dovaną – naujas šiltas šlepetes, bet jų neprireikė...
– Motina buvo artimiausias žmogus, kuriam viską išsipasakodavote?
– Taip, tai buvo vienintelis artimas žmogus, apie mane ji žinojo viską. (Verkia.) Psichologiškai sunku susitaikyti su tuo, kad lieki vienas. Tai jauti ir energetiškai – regis, mirė pusė tavęs. Bet reikės išmokti gyventi ir su tuo. Juk nesu tokia vienintelė, daugybė žmonių taip gyvena.
– Kai vieni išeina, į jų vietą stoja kiti. Galbūt netrukus atsiras žmogus, kuriam galėsite pasiguosti?
– Tikiu tuo. Žinoma, yra artimų žmonių, kurie padėjo pakelti visus sunkumus, tačiau motina buvo tas žmogus, kuris su manimi ištvėrė sunkiausią periodą.
Džiaugiuosi, kad ji išėjo tuomet, kai mano bėdos baigėsi ir horizonte matyti prošvaistė. Pastaruoju metu visi reikalai krypsta į gera. Nors gaila, kad mama nepamatė nei mano, nei savo anūkės vestuvių.
– Ketinate ištekėti?
– Žinoma! Juk man pavasarį sukako penkiasdešimt, nusprendžiau, kad pats laikas ištekėti! Tačiau mamos netektis šį sumanymą pristabdė.
– Gal pristatysite savo išrinktąjį?
– Tokio dar neturiu, renkuosi iš viso būrio kandidatų. Bet spaudai pateikti dar neturiu ko. (Juokiasi.)
– Tik ką graudinotės pasakodama apie motiną, dabar juokiatės kalbėdama apie jaunikius. Gyvenime patyrėte daugybę išbandymų, bet žmonės kažkodėl jus dažniau mato besišypsančią.
– Sieloje esu visiška optimistė. Net kai gyvenime pasitaiko sunkių akimirkų, stengiuosi nenukabinti nosies. Iš kur ateina pastiprinimas? Būtent iš tų bėdų ir rūpesčių.
Tai, kas manęs nepribaigia, sustiprina. Manau, optimizmą ir stiprią energetiką esu paveldėjusi. Mano motina buvo labai stipri, energinga moteris iki pat senatvės.
Visuomet einu į priekį, sunkumai manęs negniuždo. Neseniai man parašė laišką vienas lietuvis, gyvenantis Vokietijoje ir dirbantis NASA sistemoje: „Jūs labai daug laiko ir pinigų praleidote veltui, buvote apgauta, jūsų sparnai buvo pakirpti. Dabar jūsų laukia pakilimas.“
Buvau nustebusi, kad šis žmogus, visiškai nepažinodamas manęs, parašė tokius žodžius. Jis man atsiuntė tarsi pastiprinimo programą. Kita vertus, ir pati tikiu, kad mano gyvenime nuo šiol viskas bus gerai.
– Nejaugi baigėsi visi teismai, skolų išieškojimai ir kiti nemalonumai?
– Ne, dar kai kas tebevyksta. Dar nepasodintas vienas aferistas, dar turiu kitų problemų, bet dėl to nesikremtu. Viskas susitvarkys.
Pavasarį per mano 50-metį Rokiškio katedros dekanas rėžė tokį pamokslą, kad pamaniau: „Gal aš jau mirusi?“ Jo klausydamasi vos nekūkčiojau, nes buvau apibūdinta kaip didžiausia kankinė, ištvėrusi tokias kančias, kad visos kaimo moterėlės ėjo manęs pačiupinėti.
Neseniai iš manęs dar ir pavardę pavogė! O jau maniau, ką dar galima iš manęs atimti?
– Kaip tai įmanoma?
– Naujieji mano buvusios kaimo sodybos, kurią iš varžytynių pardavė bankas, savininkai naudojasi mano vardu. Sodyba jau sutvarkyta, parengta svečiams – į ją šeimininkai kviečia naudodamiesi mano vardu.
Reikėtų ir vėl bylinėtis – juk mano vardo jie neįsigijo. Bet aš to nedarau – šypsausi ir žygiuoju į priekį.
– Nebijote ne tik šypsotis, bet ir dalyvauti skandalinguose projektuose, fotosesijose, šokiruoti. Kodėl taip elgiatės? Kam jums to reikia?
– Nebijau todėl, kad manau, jog kiekvienas į šį pasaulį atėjęs žmogus yra toks, koks yra – nuostabus ir unikalus. Esu ne jauna, ne gražuolė, ne standartinė, o žengiu tokius žingsnius, kokius gali sau leisti tik tobuli žmonės. Nemanykite, kad nesigilinu į to priežastis ir esmę.
Beje, man rašo daug moterų ir prašo palaikyti, pagelbėti ar patarti, kaip būti laimingoms. Dauguma jų sulaukusios amžiaus vidurio linkusios save nurašyti. Džiaugiuosi, kad savo stiprybe ir optimizmu sugebu jas įkvėpti. Net dalijamės patirtimi meilės klausimais.
– Jūs joms visoms atsakote?
– Žinoma, nes žinau, kaip žmonėms gali būti sunku. Aišku, pasitaiko ir kvailų istorijų. Sykį viena sutikta kaimo moteris mane puolė čiupinėti ir gnaibyti, nes nepatikėjo, kad man jau 50 metų. Kitąsyk mane atpažinę kažkokie kaimo girtuokliai prie parduotuvės choru pradėjo sveikintis tarsi su sena pažįstama. (Juokiasi.)
– Jus atpažinti ne taip ir sunku. Esate gana ryški asmenybė ir neretai rengiatės rėksmingai. Tai jūsų stilius?
– Turite galvoje rožinę spalvą? Taip, tai mano mėgstamiausia spalva. Dar – oranžinė arba geltona. Net jei apatinio trikotažo parduotuvėje prireikia baltos spalvos drabužio, vis tiek išeinu su rožiniu – nieko sau negaliu padaryti. (Juokiasi).
Man patinka linksmos, šviesios ir ryškios spalvos. Nebijau eksperimentuoti. Rengtis ryškiai man smagu. Tik dabar dėl suprantamos priežasties vilkiu juodus drabužius.
– Esate pati sau stilistė? Profesionalų nuomonės nepaisote?
– Taip, esu pati sau stilistė. Kartais kitų paklausau, o kartais ne.
– Jums nesvarbu, kas ką pamano pamatę ant jūsų nemanekeniškų formų tuos keistus ryškius drabužius?
– Man tai normalu ir nusišvilpt, kas ką mano. Nemažai važinėju po Europą ir pasaulį, esu mačiusi daug dizainerių kolekcijų. Pavyzdžiui, Jeanas Paulis Gaultier naudoja apkūnius manekenus ir juos aprengia ryškiomis suknelėmis.
Nemanau, kad darau ką nors keisto. Pasaulyje tai normalu, nelabai ką ten nustebinsiu. O Lietuva tam yra per maža.
Londone turiu dainavimo studiją, dažnai ten viešiu. Šiame didmiestyje, nors ir vilkiu ryšius rožinius drabužius, esu tik pilka pelytė. Beveik nepastebima. Tiesa, kartą statybininkai nuo stogo šaukė mane vardu. (Juokiasi.)
– Ar kada nors laikėtės dietų?
– Laikiausi visų pasaulio dietų. Tam tikromis akimirkomis man sekdavosi, o paskui viskas grįždavo į savo vėžes. Kodėl? Todėl, kad čia ne mitybos reikalas.
Kadangi gyvenime esu ir motina, ir tėvas, ir šeimos maitintoja, turiu būti stipri ir apkūni. Tai hormoninis nutukimas. Jo labai sunku atsikratyti. O jei ištekėsiu ir gyvensiu su vyru, labai gali būti, kad lengvai sulieknėsiu. Nors man tai būtų keista.
Per motinos laidotuves mokyklos laikų draugė man priminė, kad kadaise svėriau 48 kilogramus.
Dėl savo storumo visiškai neturiu problemų su smegenimis ir jaučiu didelį pasisekimą tarp vyrų.
– Kaip jie tai parodo?
– Myli. Bučiuoja. Rašo laiškus, kviečia į pasimatymus. Esu mylima moteris dėl to, kad esu tokia, o ne kitokia. Ne taip, kaip tokios kaip jūs, stovi prieš veidrodį ir verkia dėl kiekvieno priaugto gramo.
Aš esu supermodelis, kurio matmenys 128–100–128.
– Ar yra tas vienas vienintelis, užkariavęs jūsų širdį, ar jūs jį dar tik renkatės?
– Renkuosi. Pretendentų tikrai yra. Esu moteris, juk turiu ką nors mylėti. Be to, tikrai noriu ištekėti.
– Sakoma, kai konkrečiai suformuluoji tikslą ir jo sieki, viskas išsipildo.
– Viena astrologė man pasakė apie artimo žmogaus mirtį – žinojau, kad tai bus motina – ir apie žmogų, už kurio ištekėsiu būdama 51 metų.
– Ar dukra neužbėgs jums už akių?
– Mano dukrai Elegijai – 20 metų. Kol kas ji studijuoja Vilniaus dizaino kolegijoje kostiumo dizaino bakalaurą ir dar nepranešė, kad ketina tekėti.
– „Muzikinėje kaukėje“ įkūnijote pasaulio garsenybes: rusų estrados žvaigždę Alą Pugačiovą, britų popatlikėją Adele, ispanų primadoną Montserrat Caballe. Kas yra jūsų dievaitė?
– Nuo pat vaikystės žavėjausi Montserrat Caballe – ir ne tik kaip nuostabaus balso dainininke, bet ir kaip nepaprastai stipria asmenybe. Juk ji yra patyrusi avariją, vos paeina, negali palipti net trijų laiptelių, bet stovi scenoje. Jai galvoje auglys, bet ji jo neoperuoja bijodama pakenkti balsui.
Dalyvaujant „Muzikinėje kaukėje“ reikia ne tik sugebėti dainuoti, bet ir persikūnyti, vaidinti. Norint perteikti personažo visumą, reikia nemažai meistriškumo. Man tai didelė patirtis, kurią panaudosiu dirbdama su jaunimu.
– Jums priklauso projekto „Pasaulio klasikos metamorfozės“ autorystė. Ar ketinate prie jo grįžti?
– Sulaukiau ir tokio pasiūlymo. Manau, kada nors jį atgaivinsiu. O kol kas laukia pagrindinis vaidmuo viename Panaros vienuolyne statomame spektaklyje pagal Michailo Lermontovo pjesę.
Netrukus vyksiu į Moldovą, kur muzikiniame konkurse dalyvaus du mano mokiniai. Dirbsiu ten ir vertinimo komisijoje. Kitais metais laukia konkursai Tokijuje, Holivude ir kitur.
O pati įrašinėju singlą „Suk suk ratelį“ su pasauliniais hitais. Tai tarsi tokios lietuviškos liaudies muzikos metamorfozės.
– Per jubiliejų vienas mokinys jums padovanojo ponį. Ar auginate šį gyvūną?
– Jis gyvena lankoje Tauragės rajone su savo broliais ir seserimis. Minties auginti ponį balkone kažkodėl atsisakiau. O ir Bilevičiūtė, vaikščiojanti su poniu po Vilnių, būtų per didelis iššūkis net ir man.
Labai myliu gyvūnus. Jei ne dukra, parsitempčiau namo visus Vilniaus katinus. Bet juk namie reikia palikti vietos būsimam vyrui.
– O be vyro ar esate laiminga?
– Net ir po sunkiausių akimirkų galiu pasakyti: niekada nebijokite sunkumų. Net ir tada, kai atrodo, kad viskas sustojo, kai darosi baisu ir apninka mintys, jog daugiau nieko gero negali būti, tikėkite ir ženkite į priekį.
Tada, kai viskas griuvo, kai viską praradau ir iki ausų įklimpau į mėšlą, viskas, matyt, buvo tik į gera. Kitaip sakant, tai buvo ženklas, kad pasukau ne tuo keliu ir kad reikia grįžti į sceną, dainuoti, kurti ir išnaudoti Dievo duotą dovaną. Sunkumai mane grąžino į tikrąjį kelią. Todėl – taip, aš esu laiminga.
Pramogų pasaulyje šou turi tęstis
„Tai mano darbas, kurį privalau atlikti“, – paprastai teigia artistai, po artimo žmogaus mirties turintys žengti į sceną.
2011 m. vasarį per TV3 laidos „Vaikų balsas“ filmavimą jos vedėja Neringa Čereškevičienė sužinojo, kad staiga mirė motina. Laidos rengėjai siūlė filmavimą atidėti, tačiau Neringa paprašė tęsti darbą.
Po poros dienų N.Čereškevičienė su savo vadovaujamu kolektyvu dalyvavo „Chorų karų“ premjeroje. Renginyje nuskambėjusi Freddie Mercury daina „Show Must Go On“ (Šou turi tęstis) įgavo simbolinę prasmę.
Šių metų sausio 19-ąją likus penkioms valandoms iki spektaklio „Paskendusi vasara“ jame vaidinantis aktorius Rimgaudas Karvelis sužinojo, kad nužudytas jo vienintelis sūnus Naglis (nusikaltimą įvykdė režisierius Algimantas Maceina). Nepaisydamas tragedijos, aktorius vis tiek vaidino komišką personažą.
„Aktoriaus duona tokia. Į sceną išeini – išsiblaškai, o kai niekas nemato – verki. Vienam irgi labai liūdna“, – po spektaklio sakė šiais metais 80 metų jubiliejų paminėjęs R.Karvelis.
Airių grupės U2 lyderis Bono 2001 m. rugpjūtį neatšaukė koncerto Londone, kai likus kelioms valandoms iki jo pradžios mirė tėvas. Bono paskyrė šou jam atminti.
„Noriu padėkoti savo tėvui už tai, kad davė man šį balsą“, – tūkstančiams gerbėjų „Earl’s Court“ salėje sakė Bono.
2007-ųjų lapkritį nuo komplikacijų po plastinės operacijos netikėtai mirė amerikiečių prodiuserio ir atlikėjo Kanye Westo (37 m.) motina Donda West. Jai buvo 58-eri.
Vos po savaitės dainininkas koncertavo Paryžiuje. Atlikdamas kūrinį „Hey Mama“, kurį skyrė savo motinai, jis paplūdo ašaromis. Pritariamieji vokalistai dainavo toliau, muzikantai grojo, o K.Westas nuleidęs galvą tik verkė.
Netrukus jis paliko sceną, o grįžęs po 15 minučių atliko kitą dainą.
Amerikiečių dainininkas Bruno Marsas (29 m.) praėjusių metų vasarą rengėsi savo antrojo albumo „Unorthodox Jukebox“ pristatymo gastrolėms, kai netikėtai mirė jo 55-erių motina Bernadette Hernandez.
