Aistė turi M.A.M.A. statulėlę – prieš dvejus metus „Liūdni slibinai“ buvo išrinkti geriausia Lietuvos grupe. Bet net ši linksmos aktorių trijulės pergalė buvo mažesnis akibrokštas nei Aistės iškilimas į „Auksinio balso“ lentelės viršūnę, pastebi „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Bent jau taip būtų atrodę prieš porą mėnesių, kai prasidėjo naujas LRT televizijos muzikinio šou sezonas. Popieriuje Aistė patirtimi gerokai nusileidžia didelei daliai kitų dalyvių – baigusių vokalo studijas, dainuojančių operose, miuzikluose ir džiazo scenoje.
Bet padūkėlė iš „Liūdnų slibinų“ toliau sėkmingai įrodinėja, kad humoro jausmas, išradingumas ir visiškas scenos baimės neturėjimas gali būti svarbiau už vokalo vingrybes.
Kiekvienas jos pasirodymas – spektaklis su beprotiškiausiais kostiumais, grimu, mimikomis ir idėjomis, kurių gali pavydėti visi konkurentai.
Tų, kurie ją pažįsta, tai nestebina – Aistė seniai garsėja kaip visiškai galvos dėl kitų nuomonės nesukanti moteris, kuri kartą visą muzikos festivalį pravaikščiojo su ant kaktos priklijuota etikete nuo parduotuvėje nusipirktos virvės.
Visiška nutrūkėlė, nemėgstanti suvaržymų. „Auksinio balso“ žiūrovai ją myli ir už tai.
– „Auksinis balsas“ laikomas vokalistų konkursu, kuriame rungiasi ir operos atlikėjai. Kaip jame atsidūrė aktorė?
– Matote, jūs žinote, koks tai konkursas. Aš sulaukusi kvietimo dar nežinojau, kas čia per renginys. Nebuvau mačiusi nė vienos „Auksinio balso“ laidos, nežinojau, kas sėdi komisijoje.
Namie neturiu televizoriaus, kompiuterio. Šeštadieniais pažiūrėti laidos einu pas kaimyną, kartą žiūrėjau per telefoną.
Porą senesnių įrašų pažiūrėjau tik tada, kai jau sutikau dalyvauti.
– Pasidarė baisu?
– Ne. (Juokiasi.) Tiesiog dirbu ir bandau savo galimybes panaudoti kitaip, nei esu pratusi.
– Laikote save stipria vokaliste?
– Kai man pasakė, kas dalyvaus, truputį susikuklinau. Labai stiprūs konkurentai, o aš, bent jau popieriuje, nesu stipri dainininkė ir savęs tokia nelaikau.
Aš net ir aktore savęs nevadinu. Tiesiog kažką darau scenoje. Esu scenos veikėja. (Kvatojasi.) Sulaukiu tokių klausimų: kokia tu aktorė, jei nevaidini teatre? Taip, šiuo metu nevaidinu. Vis dėlto manau, kad dirbu pagal šią profesiją – net ir „Auksiniame balse“.
– Kodėl nevaidinate teatre? Režisieriai nekviečia, nėra laiko?
– Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Tai nereiškia, kad man nebūtų įdomu teatre. Man viskas įdomu – net ir kūrybiškai kraną valdyti.
– Esate šio projekto sezono atradimas – už jus puikiai balsuoja ir žiūrovai, ir komisija.
– Man tai staigmena, bet stengiuosi daug negalvoti apie vertinimus. Tiesiog bandau scenoje daryti tai, kas man patinka.
– Kaip kiti du „slibinai“ – Dominykas Vaitiekūnas ir Vaidas Kublinskas – reagavo į šitą jūsų nuotykį?
– Dominykas gal kiek paūgėjo išgirdęs šitą žinią. Vaidas gal viduje nusišypsojo, bet jo veido išraiška nepakito. Jaučiu jų palaikymą per atstumą.
– Jie neišsigando, kad pasipūsite, pradėsite solinę karjerą ar paprašysite didesnės honoraro dalies?
– Nemanau, kad dėl televizijos reikia pūstis ar trauktis. Be to, man nereikia išeiti iš „Liūdnų slibinų“, kad šalia daryčiau ką nors savo.
Vis atsiranda keletas dainų, kurios, man atrodo, nelabai tinka „slibinams“, gal galėčiau jas dainuoti atskirai. Bet jos galiausiai vis tiek patenka į grupės programą.
Niekada nesakau „niekada“, gal sugalvosiu atskirai dainuoti ką nors visai neįprasto. Jei viena daryčiau tą patį, ką daro „slibinai“, konkuruočiau su savimi. Man būtų įdomu padainuoti roką, elektroninę muziką.
Beje, neseniai grupė „The Schwings“ pakvietė kartu padainuoti džiazo. Pabandysiu, bus naujas iššūkis.
– Visi trys „slibinai“ – kūrybingi žmonės. Vaidas su Dominyku padeda jums rengtis pasirodymams?
– Ne, mes šiuos dalykus atskyrėme. Jiems mano pasirodymai – tokia pat staigmena, kaip ir žiūrovams. Tai mano darbas, atsakomybė. Bet jei įstrigsiu ir neberasiu idėjos, pirmiausia eisiu pas juos, nes jie – geriausi mano draugai.
– Jums pavyko humoru išsisukti iš užduoties dainuoti operą. Kuris pasirodymas pačiai buvo sunkiausias?
– Kai reikėjo dainuoti ariją iš miuziklo „Vargdieniai“. Apskritai visose dainose turėjau problemų dėl tonacijų. Yra ką veikti toje dainoje, nebuvo labai patogu.
– Jei nelaimėsite jūs, kuriam konkurentui linkėtumėte pergalės?
– Kristinai Jatautaitei. Labai patinka balsas. Ir šiaip ji pati yra „super“.
– Sako, kad pasirodymas televizijoje akimirksniu padidina žinomumą. Ar į jus dabar dažniau gatvėje spokso?
– Pastebėjau tai. Turėjau čia tokią „chaltūrėlę“ neseniai, teko viename renginyje pastovėti ir su žmonėmis pabendrauti. Kas antras žmogus priėjęs sakė: labai gražiai dainuojat, žiūrim, sergam, kitą kartą balsuosim. Dar sako, kad mano tatuiruotė labai graži.
Vis dėlto man atrodo, žmonės Lietuvoje santūrūs ir mandagūs, neina ir nerėkia: „Ach, aš jus mačiau.“ Jei nepatinki, tai praeina ir išvis nieko nesako.
– „Jeigu aš būčiau vyras, galėčiau nieko nedaryt, nes bobos viską padaro“ – čia eilutė iš jūsų hito, kuris labai patiko ir „Auksinio balso“ žiūrovams. Ar tai jūsų gyvenimo patirtis – vyrai tikrai liurbiai?
– Nesakiau, kad jie liurbiai. (Juokiasi.) Bet taip, bobos viską už juos padaro. Bet ir vyrai kartais padaro, kai bobos šalia.
Manau, vyro ir moters problemos šioje dainoje gvildenamos nieko neįžeidžiant. Galite interpretuoti, kaip tik norite. Kaip Justino Marcinkevičiaus poeziją. (Juokiasi.)
– Pasakojama, kad mažuose miesteliuose įsižeidę vyrai už šią dainą nori duoti grupei į snukį.
– Man pačiai to neteko patirti, bet pastebėjau, kad Vaidas po šios dainos visada įsitempęs žiūri į minią. Toks jau jis žmogus. Pats visada ieško problemų.
– Kaip nusprendėte tapti aktore?
– Netyčia, nes neturėjau kito pasirinkimo. Mokiausi blogai, pramiegodavau daug pamokų. Nesakau, kad aktorystė – tinginių profesija, bet tiesiog neturėjau kito kelio.
Kaune lankiau teatro studiją „Vilkolakis“, tad man aktorystė atrodė natūralus dalykas. Stodama į šią specialybę nebuvau sugalvojusi kito varianto. Sako „nemesk kelio dėl takelio“, tai aš to takelio net neturėjau, tik kelią.
Mėgstu savo profesiją, o ką daugiau daryti? Aš nežiūriu toli į ateitį. Įdomu, kas bus šiandien, na, dar rytoj. O daug metų į priekį... Tegul Kristijonas Donelaitis „Metais“ rūpinasi.
– Esate moteris, kuri ant krūtinės išsitatuiravo didelę lapę ir žiemą išėjo basa pasivaikščioti per sniegą miesto centre. Neturite jokių stabdžių?
– Nieko bloga nedarau, tiesiog stengiuosi gyventi taip, kad man būtų įdomu. Labiausiai gyvenime bijau nuobodulio.
– Yra vaikinas, kuris jūsų laukia po pasirodymų, užkuria židinį ir šiltai apsiaučia gležnus pečius?
– Jei pasakyčiau, kad toks yra, galbūt prarasčiau gerbėjų, maža kas, gal kažkas jų mane įsimylėjęs.
Jei pasakyčiau, kad neturiu, atrodytų, kad negaliu susirasti, ir šiaip meluočiau.
O jei pasakyčiau „O ką?“, tai liktų neaišku. Todėl sakau: „O ką?“
– Ko jums šiuo metu gyvenime trūksta?
– Jei labai nuoširdžiai, orkaitės. Viryklė namie pusiau sugedusi. Patefoną turiu, o orkaitės – ne.
