Naktys vienoje patalpoje su dvylika vyrų, kėlimasis šeštą valandą ryto, mankšta, geležinė drausmė. Bohemišku gyvenimo būdu garsėjantis J.Morkūnas visa tai patyrė LRT realybės šou „Tikri vyrai“, kurio dalyviai savo kailiu išbando karių gyvenimą poligone, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Paragauti tikro vyro duonos Jogailą išsiuntė kolegos prodiuseriai Laurynas Šeškus ir Edmundas Jakilaitis, su kuriais dirba viename biure ir kuria TV projektus.
– Draugai nusprendė, kad jus galima siųsti į priešakinę fronto liniją? – paklausiau greitakalbe kariuomenės gyvenimo įspūdžius beriančio J.Morkūno.
– Šiam projektui jie stengėsi surinkti kuo įvairesnių žmonių. Sportininkų, pramogų pasaulio atstovų, tų, kurie domisi karyba, ir tų, kurie su tuo neturi nieko bendra.
Kas aš? Miesto žmogus, lepūnėlis. Tas, kuris šampaną mėgsta labiau nei kareivišką košę ar kompotą.
Vykdamas į Ruklą galvojau: gyvenime jau esu šį tą pasiekęs, turiu vardą, verslą, kurių galų man viso to reikia?
O važiuojant atgal mane jau lydėjo palengvėjimas: „Aš tai padariau!“ Sugebėjau perlipti save ir sukandęs dantis įveikti viską: šaltį, kėlimąsi anksti, tą baisų maistą, bėgimą ir daugybę kitų nepatogumų.
– Kokių nepatogumų dar teko iškęsti?
– Kad ir miegojimą vienoje patalpoje su 12 vyrų, kurie naktimis skleidė įvairiausius fiziologinius garsus. Nepadėjo net ausų kamštukai, kuriuos gavau per šaudymo pratybas, kad nesprogtų ausų būgneliai.
Didžiausias košmaras – keltis 6 valandą ryto, kai išgirsti baisiausią rėkimą: „Skyriau, kelt!“ Ant manęs gyvenime niekas rytais dar nėra rėkęs! Be to, mano rytas prasideda 5–6 valandomis vėliau.
Kitas dalykas – beprasmis bėgiojimas taip anksti per šaltį aplink kareivines. Niekaip nesupratau, kam to reikia.
Higienos patalpose švaros jausmas neaplankė. Stengiausi vaikščioti ant pirštų galų, kad tik prie ko nors neprisiliesčiau.
O maistas kariuomenėje išvis sunkiai suvokiamas dalykas. Nesuprantu, kokie dietologai ten sudaro dienos racioną. Kai ryte vietoj šviežios varškytės gauni didžiulį kotletą, o per vakarienę, kai tikiesi normaliai pasistiprinti, skystos manų košės, ilgai galvoji, kas galėjo sudaryti tokį valgiaraštį.
Visišką pasibaisėjimą sukėlė vadinamasis sausas davinys. Tame pakete – viskas taip šlykštu, kad net papasakoti sunku.
– Į valgiaraštį šampanas, žinoma, neįtrauktas.
– Ten net nebūtų laiko jo gerti. Pamenu, per vieną atokvėpio akimirką sėdėjome su Seimo nariu Andriumi Mazuroniu sušilę suplukę. Prisipažinau jam, kad dabar net alų galėčiau gerti. Nežinau, kiek būčiau sumokėjęs už šalto alaus gurkšnį.
Ką jau kalbėti apie šampaną, jei ryte net kavos negausi! Nesuvokiu, kaip galima ryte prabusti be dviejų puodelių espreso?
Bet ten būtinai reikia gerti arbatą, į kurią dar primaišyta kažkokių chemikalų, kad vyrams nesinorėtų eiti pas moteris.
O į valgyklą irgi negali eiti kaip nori ir kada nori. Turi sustoti į koloną ir žygiuoti koja kojon su visais: „Kairę, kairę... Viens, du, trys.“ Visur disciplina. O man jau labai seniai niekas neaiškino, ką ir kur daryti. Mane tai glumino.
– Kokias išvadas susidėliojote po šių išbandymų?
– Dabar jau galėčiau netgi šaudyti! Išmokau išrinkti ir surinkti automatą bei pistoletą, suteikti pirmąją pagalbą. Žinau, ką reiškia pasala ir kaip reikia užimti pastatą. Išmokau beprotiškai daug reikalingų dalykų, kurių, tikiuosi, gyvenime niekada neteks pritaikyti.
Suvokiau daugybę tiesų, apie kurias anksčiau nesusimąstydavau. Pavyzdžiui, kodėl kai kurie karininkų įsakymai yra tokie kvaili arba kodėl klojant lovą pagalvės turi būti pastatytos kūgiu ir atsuktos į duris.
– Ir kodėl?
– Iš tiesų jokio logiško paaiškinimo nėra. Reikia tam, kad būtų tvarka. O tvarka turi būti tam, kad niekas nieko negalvotų, kad kareiviui nereikėtų improvizuoti.
Ugdant discipliną slopinamas individualumas. Kareiviui reikia ne mąstyti, o vykdyti įsakymus. Pagalvokite, kas atsitiktų, jei kuopoje kiekvienas darytų tai, ką sumąsto?
– Ar gavote kokios nors naudos?
– Užkamšiau bendrojo išsilavinimo spragas, nes apie karybą tikrai mažai žinojau ir niekada šiuo reikalu nesidomėjau.
Tik manau, kad žmogui, kuriam jau per 40 metų, per vėlu mokytis tokių dalykų. Be to, mano kitoks požiūris į gyvenimą.
– Ar sportuojate?
– Žaidžiu tenisą ir plaukioju baseine, bet tik savo malonumui. Visi dalykai turi teikti malonumą, džiaugsmą ir gėrį, o ne blogį ar kančią.
Kita vertus, sudalyvavęs šiame projekte jaučiuosi užsidėjęs didelį pliusą. Juk neapsisukau ir neišvažiavau pasiuntęs visus šikt. Ne, aš stiprus!
