Nuo ketverių metų akordeonu grojantis M.Levickis ambicingas ne tik kūryboje. Vaikinas prisipažino, kad ant ko nors supykęs gali mėnesių mėnesiams atsitverti tylos siena, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Londono karališkąją muzikos akademiją baigęs lietuvis apie šeimą kol kas nesvajoja. Dabar jam svarbiausia – karjera. M.Levickis nuolat rengia koncertus, yra kviečiamas į tarptautinius festivalius bei konkursus.
„Esu iš tų žmonių, kurie nuožmiai laikosi taisyklių. Taip įpratau nuo mokyklos laikų.
Mamai niekada neteko dėl manęs raudonuoti prieš mokytojus, o į muzikos mokyklą ateidavau netgi valanda anksčiau“, – „Lietuvos ryto“ TV laidoje „Kitoks pokalbis“ prisipažino M.Levickis.
– Iš Šiaulių, kur užaugote, sulaukęs pilnametystės išvykote į Londoną. Ar nebuvo sunku svetimoje šalyje? – paklausė laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Buvo labai sunku. Reikėjo pakovoti už save. Atvykęs į tokį miestą kaip Londonas tampi net ne lašu jūroje, o maža to lašo dalimi.
Manęs ten juk niekas nelaukė. Tokių kaip aš, ieškančių, bandančių pristatyti savo talentą, – labai daug. Pirmaisiais metais maniau, kad neturiu jokio talento ir nebūsiu muzikantas.
– Iš kur sėmėtės pasitikėjimo savo jėgomis?
– Mes, lietuviai, užsienyje dažniausiai save nuvertiname. Aš irgi taip jaučiausi. O štai britai ir kitose valstybėse jaučiasi drąsiai. Iš anglų ir išmokau nebijoti prisistatyti.
– Ilgai gyvenote tarp Vilniaus ir Londono. Kuris miestas buvo jūsų namai?
– Kol gyvenau Londone, ten buvo mano namai. Dabar ten turiu keletą gerų draugų, pas kuriuos apsistoju, kai nuvykstu.
Vis dėlto lėktuvui leidžiantis Vilniaus oro uoste širdis visada labiau ima spurdėti. Lietuvoje aš gimiau, užaugau. Nenorėčiau gyventi dideliame mieste. Kūrybai man reikia daug laiko ir ramybės. Kartais pasvajoju apie namą miške – ten, kur pradėjau groti akordeonu.
– Lietuvoje jus pažįsta visi. O Londono gatvėse praeiviai atkreipia dėmesį?
– Ten minioje dažnai niekas nepastebi net pasaulinio garso aktorių. Tiesa, keletą kartų gatvėje užkalbino nepažįstami žmonės ir gyrė mano grojimą. Pasijutau tarsi devintame danguje.
– Lietuvoje išgarsėjote 2010 metais nugalėjęs konkurse „Lietuvos talentai“. Ar be televizijos būtumėte tiek pasiekęs?
– Dalis nuopelnų iš tiesų priklauso „Lietuvos talentams“. Pasirašant sutartį su „Universal Music“ tai irgi turėjo įtakos, bet ji nebuvo lemiama.
– Artimieji nebijo, kad galite išpuikti?
– Kartais pasvarstau: gal neilgai man lemta gyventi, kad tiek įvykių nutinka jau dabar? Vertinu kiekvieną dieną, kiekvieną laimėjimą.
– Kelerių metų būdamas apsisprendėte, kokiu gyvenimo keliu eisite?
– Būdamas dešimties bijojau stoti į tuometę Šiaulių konservatoriją – maniau, kad bus per sunku. O netrukus jau buvau pasiryžęs studijuoti Londono karališkojoje muzikos akademijoje.
Kai buvau 13–14 metų, muzikos mokytoja Marytė Markevičienė mane prispaudė – kelerius metus praleidau jos namuose grodamas. Tai tikrai nebuvo maloniausios gyvenimo akimirkos. Tuo labiau kad draugai kieme prisigalvodavo įvairių smagių žaidimų.
– Kodėl pasirinkote būtent akordeoną?
– Atsitiktinai. Kai buvau trejų, man didžiulį įspūdį padarė per televiziją rodomas fortepijono koncertas. Buvau taip įkvėptas, kad pradėjau barbenti pirštais į stalą. Artimieji tai pastebėjo. Netrukus gavau iš krikšto tėvo dovanų akordeoną. Juo pradėjau groti lietuvių liaudies dainas.
– Kodėl kalbėdamas apie artimus žmones neminite savo tėčio?
– Tėčio mano gyvenime niekada nebuvo. Maždaug prieš ketverius metus sužinojau, kad jis prieš mane turėjo šeimą – susilaukė dukros. Taigi Tauragėje turiu pusiau seserį, bendraujame su ja. Tėtis yra miręs.
– Jums jo netrūko?
– Visuomet buvau mylimas mamos ir artimųjų. Man to pakako.
– Kaip į jūsų sėkmę reagavo artimieji?
– Gaila, kad mano krikšto tėtis paliko šį pasaulį, kai man buvo 12 metų. Jis buvo skulptorius ir svajojo, kad tapčiau menininku.
– Ar Londono karališkojoje akademijoje tarp studentų nuožmi konkurencija?
– Realybė yra žiauri – arba tu sugebi pagroti, arba ne. O sugebėjimas priklauso nuo to, kiek valandų grojai. Aš repetuodavau tokiame baltame kambaryje su mažu langeliu. Ten negalėdamas pasiekti to, ko noriu, vienu metu buvau pasiryžęs mesti muziką.
– Kiek kainavo studijos Londone?
– Pragyvenimas – apie 10 tūkst. svarų sterlingų (maždaug 44 tūkst. litų) per metus. Už studijas teko mokėti 3,5 tūkst. svarų sterlingų (apie 15 tūkst. litų) per metus. Studijavau ketverius metus.
Aš ten nesėdėjau rankų sudėjęs ir nelaukiau, kol pinigai baigsis. Po pirmų metų buvau pakviestas į festivalį JAV. Išvykau turėdamas 20 svarų kišenėje. Ten dalyvavau gal penkiuose konkursuose, visus juos laimėjau, gavau premijų ir kitiems metams pinigų jau turėjau.
– Teigiama, kad iš muzikos išgyventi neįmanoma.
– Tai mitas. Jeigu esi savo srities profesionalas, išgyvensi. Pastebėjau, kad Lietuvoje muzikantai, atliekantys klasiką, yra labai atsipalaidavę.
– Galvojate apie šeimą?
– Pirmiausia – darbas ir karjera. Tikiuosi, natūraliai ateis laikas, kai norėsiu nusileisti ant žemės.
– Ar bendraudamas su merginomis esate aktyvus?
– Esu pripratęs pirmas sulaukti žinučių, tačiau tai manęs neišpaikino. Ir pats mėgstu pirmas parodyti dėmesį, pradėti pokalbį.
Svajonė – ranča Majamyje
M.Levickiui teko tradicinė užduotis baigti laidos vedėjos pradėtus sakinius.
Nieko nėra skaniau už... šokoladą.
Pasiilgstu mamos, kai... būnu vienišas.
Mano ryškiausias vaikystės prisiminimas... kai grodavau svečiams sodyboje.
Kai labai supykstu... nekalbu. Supykęs ant žmogaus galiu nekalbėti ištisus mėnesius.
Man patinka, kai merginos... šoka.
Jei būčiau roko žvaigždė... nusipirkčiau rančą Majamyje.
Parengė Vykintė Budrytė
