Prieš keletą mėnesių mirė L.Čepracko jaunesniojo patėvis verslininkas ir diplomatas Nerijus Žukas, kurį jis vadina tikruoju tėvu.
Prisimindamas patėvį kulinaras pravirko. „Turiu biologinį tėvą, bet aš netekau žmogaus, kuriam rūpėjau kaip tikras sūnus“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo L.Čeprackas.
Liutauras tvirtino ilgai ieškojęs ryšio su biologiniu tėvu: šiam išvykus į JAV, dažnai skambindavo, sveikindavo gimtadienio proga. Tačiau tėvas didelio noro bendrauti esą nerodo.
„Per visą gyvenimą jis mane gimtadienio proga yra pasveikinęs gal vieną kartą. Jis kaskart rasdavo pasiteisinimą: buvo labai užsiėmęs, neturėjo laiko.
Galiausiai nustojau jam skambinti. Kadangi jis savo gyvenime vietos man taip ir nesurado, jam vietos neliko ir mano gyvenime“, – pareiškė L.Čeprackas.
Atvirai apie jausmus tėvui ir apie savo gyvenimą virtuvės meistras pasakojo LNK laidoje „Nuo... iki...“.
Televizijos laidose L.Čeprackas – arogantiškas, įnoringas ir įžūlus. Jam nesunku aprėkti nepatikusį žmogų ar supykus trenkti į sieną brangią lėkštę.
Toks jis žiūrovams pasirodė prieš kelerius metus BTV rodytame realybės šou „Pragaro virtuvė“.
Ne švelniau jis elgėsi ir pernai LNK rodytame šou „Skonis“, kuriame buvo vienas pagrindinių teisėjų, vertinančių dalyvių gebėjimus ruošti valgį.
L.Čeprackas tvirtina, kad dirbdamas virtuvėje elgiasi visai kitaip – ten jis susikaupęs ir kruopštus, o svaidytis indais buvo konkurso prodiuserių sumanymas.
„Niekada nešveisčiau nei puodo, nei lėkštės, nes man būtų gaila pinigų. Aš juk žinau, kiek tai kainuoja“, – šypsojosi L.Čeprackas, baigęs kulinarijos ir konditerijos mokslus pasaulinio garso mokykloje „Le Cordon Blue“.
Kulinaras aiškino, kad virtuvėje net balso kelti negalima. Esą maistą reikia ruošti ramioje aplinkoje, šis darbas turi teikti malonumą.
„Jeigu imsi pykti, nukentės visi: kolegos nenorės kartu dirbti, klientai nesidžiaugs gavę produktą, sukurtą be meilės“, – aiškino kulinaras.
Maisto ruošimas ir virtuvė Liutaurą traukė nuo vaikystės. Galbūt todėl, kad jį augino moterys – močiutė ir motina.
Kai Liutaurui buvo vos treji, jo tėvai išsiskyrė. Tik paaugęs jis suprato, kodėl sugriuvo šeima – tuo metu jo tėvas buvo garsus dainininkas ir mėgavosi daugybės moterų dėmesiu.
„Mano mama apsisprendė palikti tėvą, – prisiminė L.Čeprackas. – Aš jo nesmerkiu, jis turi savo gyvenimą.
Bet kadangi tame gyvenime jis ilgai nerado man vietos, vieną dieną nusprendžiau, kad maniškiame jam taip pat nėra vietos.“
Garsus kulinaras sakė iki šiol negalintis apie tai kalbėti ramiai. Jam skaudu, kad išsiskyręs su motina tėvas juo nesirūpino, vengė išlaikyti.
„Mes nebendraujame. Jis išvyko į Ameriką ir neskyrė man dėmesio. Aš savo tėvui esu suteikęs milijoną progų. Pas jį vykdavau, labai norėjau bendrauti.
Dažnai skambindavau. Kai paklausdavau, kodėl manęs nepasveikino gimtadienio proga, jis visuomet turėjo tą patį pasiteisinimą – buvo užsiėmęs“, – su apmaudu pasakojo virtuvės meistras.
Liutauras teigė daugybę kartų bandęs rimtai pasikalbėti su tėvu, tačiau pokalbiai baigdavosi barniais. Pastarąjį kartą jie šnekėjosi maždaug prieš dešimtmetį.
„Tuomet tėvas buvo grįžęs į Lietuvą. Nuvykau jo aplankyti. Jis sėdėjo su draugais ir jų akivaizdoje ėmė mane mokyti, kaip turėčiau su juo kalbėtis.
Atšoviau: „Kas jūs toks, kad mane auklėjate?“ Jis paklausė: „Ką aš tau blogo padariau?“ Aš – atgal: „O ką gero?“
Kai Liutaurui suėjo 18-a, jo motinos gyvenime atsirado kitas vyras – N.Žukas. L.Čeprackas sakė tuomet pirmą kartą pajutęs, ką reiškia turėti tėvą.
„Kai per mamos vestuves sakiau kalbą, visos moterys verkė. Sakiau, kad iki tol nebuvo vyro, kuris manimi ir mama taip nuoširdžiai rūpintųsi, klausinėtų, kaip sekasi, rastų laiko paskambinti“, – prisiminė L.Čeprackas.
Jis prisipažino nepritariąs nuomonei, esą po skyrybų motina vaikus privalo auginti viena. „Turėti tėtį svarbu kiekvienam vaikui“, – nuleidęs galvą ir graudindamasis kalbėjo vyras.
Liutauras labai krimtosi, kai patėvis netikėtai mirė nuo kempinligės. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis jis apako ir apkurto. Apie tai Liutauras pasakojo su ašaromis akyse.
„Jei mirtų mano biologinis tėvas, ašaros turbūt net norėdamas neišspausčiau“, – prisipažino L.Čeprackas. O štai patėviui jis negaili gražių žodžių.
„Liepos mėnesį dar visi kartu stebėjome 1000 km lenktynes, o rugpjūčio viduryje jį išvežė į ligoninę. Liga jį pasiglemžė per tris savaites.
Turiu biologinį tėvą, bet netekau tėvo, kuriam iš tiesų rūpėjau“, – sunkiai rinkdamas žodžius pasakojo L.Čeprackas ir pridūrė, kad patėvis jam buvo tikro vyro pavyzdys.
Biologinio tėvo pavardė kadaise Liutaurui atvėrė ne vienas duris.
„Visada jaučiau, kad esu žinomo muzikanto sūnus, – pasakojo kulinaras, vaikystėje svajojęs tapti muzikantu. – Kai kokioje nors įstaigoje reikdavo sutvarkyti dokumentus, ten dirbančios moterys visuomet puldavo man padėti.“
Kad sūnus ateitį susietų su muzika, troško ir motina – buvo jį nuvedusi į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją.
Liutauras buvo įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tačiau mokslų nebaigė. Vilniaus Gedimino technikos universitete vaikinas įgijo vadybininko diplomą.
Diplomuotas vadybininkas ne kartą yra prisipažinęs, kad tikrasis jo pašaukimas – kulinarija. Tiesa, šį gyvenimo kelią vyras rado ne iš karto.
Baigęs studijas Liutauras su draugais išvyko savaitei atostogauti į Venesuelai priklausančią Margaritos salą. Tolimas kraštas taip patiko, kad netrukus jis ten apsigyveno.
Šį sprendimą labai palaikė Liutauro motina. „Jei būčiau gimęs vargingoje šeimoje, galbūt seniai būčiau tapęs milijonieriumi. Tačiau aš tiesiog mėgavausi nerūpestingu gyvenimu“, – prisiminė L.Čeprackas.
Venesueloje jis gyveno linksmai: dalyvaudavo nesibaigiančiuose vakarėliuose, dirbdavo vos mėnesį per metus, buvo užmezgęs daugybę romanų. Ir taip šešerius metus.
Vieną dieną L.Čeprackas suprato, kad taip gyvendamas tik švaisto laiką, ir nusprendė imtis to, kas labiausiai patinka, – ruošti maistą.
Mat būdamas penkerių jis jau kepdavosi omletą, šešerių – eidavo vienas į „Neringos“ restoraną valgyti Kijevo kotleto, o nuo aštuonerių virdavo sriubą.
Muzikantas tapo vežėju
Dainininko L.Čepracko balsas buvo išskirtinis. Praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose jis buvo vienas garsiausių Lietuvos estrados atlikėjų.
Karjerą pramogų pasaulyje L.Čeprackas pradėjo 1976 metais kaip Fredos kultūros namų meno vadovas.
Po metų jis buvo pakviestas į tuomet populiarią grupę „Nerija“. Vėliau grojo ir dainavo taip pat populiariose grupėse „Oktava“, „Trimitas“. Pastarajam vadovavo Mindaugas Tamošiūnas.
Tarp hitais tapusių jo dainų – „Tu numegzk man, mama, kelią“.
1992 metais L.Čeprackas išvyko į JAV ir iki šiol ten gyvena.
Žiniasklaida skelbė, kad Čikagoje jis įkūrė nedidelę krovinių gabenimo įmonę.
Beveik prieš trejus metus Liustracijos komisija paskelbė, kad L.Čeprackas sovietmečiu bendradarbiavo su KGB.
Parengė Vykintė Budrytė
