Prieš metus už režisieriaus iš Azerbaidžano ištekėjusi B.Tiškevič-Hasanova sakė netapusi puikia kulinare, o mintis apie vaikus veja šalin.
Aktorė įsitikinusi: kaip ne kiekvienas žmogus gali būti puikus chirurgas, taip ne visi gali būti geri tėvai.
– Vienas draugų jus palygino su katinu – tai švelni, tai besidraskanti. Ar esate katinas, kuris vaikšto vienas, ar ieškote draugijos? – Beatos paklausė „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Kitoks pokalbis“ vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Tikrai nesu iš tų moterų, kurioms reikia draugijos nueiti į tualetą, bet kartais jaučiuosi labai vieniša. To nejaučiu tik būdama su savo vyru.
– Kokia buvote vaikystėje?
– Kompleksų maišelis: drovi, nepasitikinti savimi. Greičiausiai ne iš prigimties – tai lėmė aplinka ir suvaržymai. Mane aplinkiniai tarsi saugodavo nuo savęs pačios: įspėdavo nesusireikšminti, nereikšti nuomonės.
Pavyzdžiui, mokykloje nemėgau užsirašinėti nežinia kieno sugalvotų tezių. Man atrodė, kad prasminga kurti savas.
– Ir tėvams nebuvote šilkinis vaikas?
– Iki šiol jiems esu kažkas nesuprantamo. Mama vaikystėje nuolat prašydavo, kad elgčiausi kaip kitos mergaitės. Aš netvarkinga, vis ką nors iškrėsdavau, kur nors įkliūdavau.
Kai buvau keturiolikos, su drauge parduotuvėje valgėme sveriamus saldainius. Mus sulaikė apsaugininkai ir grasino iškviesti policiją. Šiaip ne taip išsisukome. Buvome agresyvios, įžūlios paauglės.
– Neseniai surengėte fotografijų parodą „Mes. Moterys“, nuotraukose į veidrodį žvelgia įvairaus kūno sudėjimo moterys, vilkinčios tik apatinius. Ar reikėjo perlipti save, kad galėtumėte pozuoti tokioms nuotraukoms?
– Aišku. Tačiau supratau, kad negaliu rengti tokio projekto, pati nedalyvaudama. Turėjau išdrįsti, išlįsti iš savo komforto zonos.
Ne dėl to, kad būčiau nepatenkinta savo kūnu. Nerimavau, kad apsinuoginimas visuomenės nebūtų suprastas tiesmukai, susietas su seksualumu, viliojimu.
– Ką norėjote pasakyti tokia akcija?
– Aš negaliu pamiršti savo išgyvenimų, bjaurių, dažnai pasikartojančių aplinkinių pastabų.
Manęs jos nebeskaudina, bet problema dėl to nedingsta. Nenoriu auklėti visuomenės, noriu pačias moteris padrąsinti priimti save tokias, kokios yra. O jei koks nors „lopas“ ką nors bjauraus pasakys, tai bus tik jo problema.
– O ką manote apie apsinuoginimą tuomet, kai siekiama atkreipti į save dėmesį?
– Kai nėra smegenų, tada reikia nuogų kojų.
– Vienas jūsų rašinių prasidėjo mintimi, kad gyvenimas būtų daug lengvesnis ir puikesnis, jei būtumėte gimusi vyru. Kodėl jums atrodo, kad vyru būti lengviau?
– Prieš laidų filmavimus mane grimuodavo pusantros valandos, o mano partnerį – penkiolika minučių. Kodėl? Nejau aš tokia baisi? Aš mielai filmuočiausi tik šiek tiek papudruota, kad veidas neblizgėtų.
Iš moterų daug reikalaujama. Pasiuntu girdėdama, kad moteris turi būti puiki kulinarė virtuvėje ir kekšė lovoje.
Aš nenoriu būti tobula. Mano namai dažnai būna netvarkingi. Aš tuo nesididžiuoju, bet turiu daugybę reikalų, greitai pavargstu ir, jei turiu rinktis indų plovimą arba teksto rašymą, renkuosi tekstą.
Jei mane vyras kada nors paliks dėl tų indų, turėsiu kalną tekstų.
– Kaip reagavote sužinojusi, kad LRT televizija nerodys jūsų su Andriumi Rožicku kuriamos ir vedamos laidos „Mėnulio fazė“?
– Aš tai priėmiau kaip nutikimą ir patirtį, nepatyriau didelio šoko. Bet kai naujienų portalai ėmė skelbti, kad likau be darbo televizijoje, atrodė, kad žodis „nesėkmė“ tarsi išaugo, o žmonės į mane pradėjo žvelgti lyg į mirusiąją. O iš tiesų aš turiu įvairios veiklos!
– Kas gali Beatą supykdyti, išmušti iš vėžių?
– Daugybė dalykų! Dešimt minučių pažiūrėjusi žinias per televiziją aš imu keiktis baisiais rusiškais keiksmažodžiais! Mane tiesiog siutina ta neigiama informacija, kuri visiškai nenaudinga.
Taip pat siutina įžūlumas, savanaudiškumas.
– Feisbuke jus seka daugiau nei 26 tūkst. žmonių. Ar neatsiranda manančių, kad primetate kitiems neretai griežtą savo nuomonę?
– Eidama gatve nesikabinėju prie žmonių ir nesakau, kad jie yra perskrudę soliariume ar elgiasi netinkamai. Kitaip nei tie žmonės, kurie komentuoja mano pasisakymus ir dėl ko nors kaltina.
Supratau, kad žmonės gyvenime atlieka skirtingas funkcijas. Vieni nuolat skundžiasi, kiti kaltina. Stengiuosi nei vieniems, nei kitiems netrukdyti.
– Jums vos 25-eri, o jau ištekėjusi. Ar sunku buvo ryžtis santuokai?
– Nežinojau, kas yra santuoka. O kaip gali žinoti, kai neišbandei? Be savojo neįsivaizduoju jokio kito vyro, už kurio galėčiau ištekėti. Ir galvoju, jei sutikau jį (kino režisierių Ru Hasanovą. – Red.), tai ką su juo veikti – tuoktis reikia!
– Ar seniai esate pažįstami?
– Nuo 2010-ųjų. Susipažinome Rusijoje, Azove, prie Dono upės. Vyko vasaros kino stovykla. Buvau du kursus baigusi aktorystės studentė, o jis – režisierius iš Azerbaidžano, baigęs studijas Amerikoje.
Į Lietuvą grįžau su begaline meile širdyje. Mes negalėjome būti kartu trejus metus ir buvo labai sunku. Tvirtai žinojau, kad jis – mano gyvenimo vyras. Aplinkiniai mane vadino kvaile. Visaip bandžiau atsikratyti tų jausmų. Netikėjau, kad būsime kartu. Tai buvo mano gyvenimo drama. Maniau, ištekėsiu už bet ko, kas pasiūlys, bet viskas baigėsi gerai.
– Ar tiesa, kad jis turėjo kitą šeimą?
– Taip, jis turėjo kitą šeimą.
– Po vestuvių jau praėjo metai. Kaip viskas klojasi?
– Dabar aš daug geriau jį pažįstu ir suprantu.
Jis nežino, kas yra laikas. Pavyzdžiui, man penkios minutės tiek ir trunka, o jam kartais – keturias valandas.
– Galvojate apie atžalas?
– Ne. Aš – ne. Rimtai nenoriu. Man atrodo, kad ne visi gali būti chirurgai, kaip ir ne visi – tėvai.
Sapne – nusižudžiusi draugė
Tradicinė laidos rengėjų užduotis svečiams – baigti pradėtus sakinius – teko ir B.Tiškevič-Hasanovai.
- Žodis, kuris mane iškart sunervina, yra... „nenormalu“.
- Knyga, kurią perskaičiau kelis kartus, yra... Romaino Gary „Gyvenimas dar prieš akis“.
- Jei man pasiūlytų labai didelę algą, galėčiau daryti net tokį nemėgstamą darbą kaip... nusifilmuoti reklamoje.
- Gražiausia jaučiuosi, kai... turiu gerų idėjų.
- Dovana, kurią gavusi labiausiai apsidžiaugiau, buvo... geras žodis.
- Jaučiu, kad veltui švaistau laiką, kai... per dieną nieko neparašau.
- Sapnas, kurį iki šiol atsimenu, yra... apie draugę, kuri nusižudė prieš kelerius metus. Atrodo, matau šviesą jos lange, o kai susiruošiu nueiti, šviesa užgęsta.
Parengė Milda Zavarskytė
