„Mirus vyrui, pardaviau mūsų butą ir nusipirkau šitą, vieno kambario. Galvojau, bus ramybė. Kur tau ..., - ašarojo Stasė. – Visos problemos prasidėjo tuomet, kai viršuje gyvenantys kaimynai pasiūlė nupirkti iš manęs butą, bet nesutarėm dėl kainos. Sako, viskas, terorizuosim dabar tave. Taip ir daro. Specialiai trepsi kuo garsiau.“
Tuo tarpu Stasės kaimynai turi kitą versiją. „Anksčiau, kol mano tėvukas dar buvo gyvas, ji kartu su juo gerdavo ten apačioj, - pasakojo Aleksandras. - Rėkaudavo per naktis, tai pabelsdavom, kad nustotų. Bet kai tėvas pasimirė, tai viskas, niekad daugiau specialiai netriukšmavom“.
„Ką tu čia šneki nesąmones? - piktinosi Stasė. – Čia tu girtuoklis, o ne aš“. „Gulkis tu į karstą, ir bus ten tau ta tavo ramybė, - nervinosi Aleksandro mama. – O mes kaip gyvenom, taip ir gyvensim“. „Iš tiesų, - pritarė mamai Aleksandras. – Mums ką - skraidyti virš tų grindų, ar ką?“ „Tegu tik jie duoda man ramiai numirt, - galiausiai apsiverkė Stasė. – Man gal jau paskutinės dienos beliko. Oi, negaliu, oro trūksta...“
Ar pavyks „24 valandų“ žurnalistei Donatai sutaikyti daugiabučio kaimynus? Įsijunkite LNK šiandien, 17.15.
