Dabar Guédelono yra vadinama didžiausia eksperimentinės archeologijos vieta pasaulyje. Norėdami papasakoti apie šį projektą kuo plačiau, visame pasaulyje garsūs eksperimentiniai archeologai Peteris Ginnas, Tomas Pinfoldas ir Ruth Goodman nusprendė prisijungti prie pilies statybos, taikant tik viduramžių metodus, ir nufilmuoti serialą. Jį nuo kovo 4 d. pradeda rodyti kanalas „Viasat History“.
Išskirtinai lrytas.lt Tomas Pinfoldas ir Peteris Ginnas papasakojo, kad viduramžiais statybininkams reikėdavo daugiau sumanumo nei šiais laikais, ir kad tais laikais, taip pat kaip ir dabar, žmonės interjeru pabrėždavo savo statusą. Pateikiame visą interviu su eksperimentiniais archeologais.
– Viduramžių pilys išties labai įspūdingos. Kaip tais laikais žmonės, neturėdami šiuolaikinės technikos, gebėdavo pastatyti tokius nuostabą keliančius statinius?
Peteris Ginnas (P.G.). Abejoju, ar su šiuolaikine technika viskas vyktų paprasčiau. Nesistebėti, kaip buvo statomi tokie statiniai, negalime. Tai šiek tiek primena 3D spausdinimą. Nuostabą kelia ir ypatinga jų naudota statybos technika. Anksčiau ji buvo žinoma kaip prancūzų stilius, o dabar mes vadiname gotikine architektūra. Šis stilius ir atsirado kaip tik tuo laikotarpiu. Pagrindinė šio stiliaus statybos medžiaga buvo akmuo, tačiau statymo technika pasiskolinta iš medinių statinių statybos. Statant šiuo principu sukuriami labai aukšti, ploni akmens bokštai su nuostabiais siaurais langais, o patalpų interjerui būdingas nuostabus iš lauko patenkančio apšvietimo žaismas. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, atsisveikinimas su romėnų statybos technika.
– Kokių žinių ar įgūdžių pilių statytojams reikėjo labiausiai?
Tomas Pinfoldas (T.P.). Kad atsakytume į šį klausimą, turėtume grįžti prie ištakų. Tie vaikinai buvo išties nekvaili. Viskas būdavo suplanuota iki mažiausių detalių. Jie po ranka turėdavo pilies modelį. Šis modelis būdavo tiksliai suplanuotas iki paskutinių detalių, tokių kaip ornamentai. Ornamentai modelyje būdavo rūpestingai išvedžioti. Jie turėdavo tikslų būsimo statinio šabloną. Po to patikrindavo, ar jį galės pastatyti iš akmens. Visi tie projektavimo darbai būdavo atliekami milimetrų tikslumu. Planavimui viduramžių architektai, kaip ir Gidelo pilies statytojai, skyrė nepaprastai daug dėmesio, o po to ne mažiau kruopščiai visa tai atlikdavo. Taigi planavimas buvo visa ko pradžia, nesusiplanavus niekas nebuvo daroma.
– Viename iš filmų kalbate apie interjerą. Kokios interjero tendencijos vyravo tais laikais?
P. G. Mes pilis, bent jau Jungtinėje Karalystėje, paprastai matome virtusias griuvėsiais, dažnai iš jų likusios tik plikos sienos, tačiau iš tiesų jos buvo gerokai gyvesnės. Pilys būdavo dekoruotos. Jų sienos būdavo padengtos kalkių sluoksniu. Kai mes patys padengėme pilies sienas kalkėmis ir papuošėme viską piešiniais, tai vaizdas visiškai pasikeitė. Tuomet ir aidas visiškai kitaip atsimuša nuo sienų. Aplinka tapo truputį jaukesnė. Kai padengi kalkėmis vidaus sienas, jos nušvinta. Pridėkite dar kiek spalvų ir suprasite, kad viduramžių aplinka visai nebuvo tokia jau pilka ir nuobodi.
T. P. Peteris visiškai teisus. Turime omenyje, kad spalvos reiškė prestižą. Žmonės stengėsi papuošti namus, kaip tai daroma ir šiais laikais. Kiekvienas norėjo išskirtinio įvaizdžio, kad tai darytų įspūdį vietos gyventojams, lordui, ponioms, dvasininkams. Viduramžių žmonės norėjo pabrėžti savo aukštą visuomeninę padėtį, o spalvos buvo geriausias būdas tai padaryti.
– Ar gynybos poreikiai kaip nors keitė statomų pilių išvaizdą?
T. P. Taip, man įdomiausia tai, kad tuo laikotarpiu, tai yra 1240–1250 metais, pilys tapo rezidencijomis. Dar prieš keletą metų pagrindinė pilių paskirtis buvo gynybinė, tačiau nuo to meto jose pradėta nuolat gyventi. Atsirado viršutiniai kambariai, juose būdavo atskiri lordo ir ledi miegamieji. Peteris užsiminė apie kai kuriuose kambariuose auginamus augalus ir panašius dalykus. Taigi pirminė dalies patalpų paskirtis nuo šiol yra gyvenamoji, o ne gynybinė.
P. G. Vienas svarbiausių klausimų statant Gidelo pilį buvo tas, kam viduramžiais naudodavo lankininkų angas sienose. Taip, žinoma, pro jas lankininkai arba šauliai galėjo šaudyti į užpuolikus, tačiau jos buvo ir savotiškos viduramžių vaizdo stebėjimo kameros. Galėjai iš pilies vidaus nepastebėtas apžiūrinėti apylinkes, tačiau jei atsitrauksite ir pažvelgsite į pilį iš aukščiau, tos angos buvo ir pilies papuošalas. Tad daugybė pilies elementų turėjo net tik gynybinę, bet ir dekoratyvinę paskirtį. Net jei tos angos nebeatrodo tokios svarbios, jas vis tiek reikia įtraukti, nes jos buvo neatsiejamos nuo bendro pilies vaizdo, autentiškoje pilyje jos privalo būti.
– Ar studijuodami pilių statybą pastebėjote kokių nors reikšmingų statybos technologijų skirtumų, kurie būdingi atskiriems regionams arba kuriuos nulėmė klimato sąlygos?
T. P. Pirmiausia į akis krinta medžiagų pasirinkimas. Didžiulės gabenimo sąnaudos lėmė tai, kad būdavo naudojamos netoliese randamos medžiagos. Gidelo vieta šia prasme tikrai įdomi – pilis pastatyta miškų apsuptame karjere, iš statybvietės galima pėsčiomis pasiekti miške esančią molio duobę, vandens šaltinį. Akmuo, žinoma, vietinis, mediena taip pat vietinė, o molio duobė šalia statybvietės leido apsirūpinti visu reikiamu moliu, būtinu pilies statybai. Ši molio duobė yra maždaug 2 m pločio ir šiek tiek daugiau kaip 2 m ilgio. Nėra didelė, tačiau iš jos pasiimame tiek molio, kiek mums reikia. Manau, jo jau užteko 5000 čerpių pagrindinės salės stogui uždengti. Visos jos buvo pagamintos iš šalia esančios molio duobės. Pilies statybai buvo naudojamos apylinkėse esančios statybinės medžiagos. Taigi statybos pobūdis priklausė nuo to, kokių medžiagų buvo galima rasti apylinkėse. P. G. Statant bet kokią pilį, taip pat ir Gidelo, pirma reikia apsispręsti, kiek joje norima sukurti prabangos. Tai priklausė nuo finansinių lordo galimybių. Iš pradžių apdirbdavo kiekvieną akmenį, dedamą į pilies mūrus, tačiau kiekvienas atskiras akmuo atsieidavo daug pinigų, nes akmenskaldžiams būdavo mokama pagal apdirbtų akmenų skaičių. Šis namų statybos ir dekoravimo būdas buvo pernelyg brangus ir ilgai trunkantis, kad jį būtų galima naudoti plačiai. Be to, plačiai naudojant tašytus akmenis meistrų kaina išaugtų, todėl sienos dažniausiai būdavo dengiamos netašytais akmenimis. Dar reikia paminėti, kad statybos darbai žiemą sustodavo. Žiemą statybos liaudavosi, nes prie žemos temperatūros kalkės vandenyje netirpdavo, nesusidarydavo tinkamas skiedinys. O apšildyti visą pilies statybvietę tam, kad būtų galima tęsti darbus, buvo pernelyg sudėtinga. Tačiau patalpose darbai nenutrūkdavo ir žiemą. Tikriausiai dėl to mūrininkų darbas ir tapo apipintas visokiais mitais ir legendomis, nes šie vaikinai per visą žiemą likdavo vieni savo kertelėse, murmėdavo kažką sau po nosimi – veikiausiai kiti dėl to nebuvo linkę jais labai pasitikėti.
– Ir galiausiai paskutinis klausimas: kurią pilies dalį statyti buvo sunkiausia ir kodėl?
P. G. Man į šį klausimą tikrai sunku atsakyti. Manau, kad nepaprastai sunku buvo pagaminti koplyčios langą. Jis padarytas iš atskirų skyrių, tačiau galiausiai tos akmens ir stiklo detalės turėjo susilieti į subtilią visumą. Klinties juostelės, jei netyčia jas paleistum iš rankų, lengvai skyla, tad turėjome su jomis elgtis ypač atsargiai. O dar prieš tai turi jas pasigaminti – skiedinys turi sukietėti taip, kad dvi dalys sklandžiai susikabintų tarpusavyje. T. P. Taip, visiškai sutinku su Peteriu. Ir aš manau, kad daugiausia įgūdžių, žinių ir kantrybės pareikalavo koplyčios lango gamyba. Žinoma, dabar, kai jis pagamintas, į jį gražu pažiūrėti. Visoms akmens dalims paruošti prireikė tūkstančių valandų, jas reikėjo sudėti į vieną kompoziciją. Turime nepamiršti, kad religijos vaidmuo buvo ypatingas – prieš 800 metų tai buvo kambarys, kur lordas eidavo melstis, tad viskas jame turėjo būti tobula. Negalėjai daryti broko ir tęsti sau lyg niekur nieko. Dėmesys detalėms atskleidžia, kad meistrai siekė savo darbą atlikti tobulai.
