Įprasta, kad panašiuose projektuose dalyvauja daugumai Lietuvos gyventojų pažįstami ir žinomi žmonės. Kaip Jūs atsidūrėte delfinariume? Esate mokytoja, rengiate būsimuosius virėjus – iki šiol apie jus nedaug girdėjome, – lrytas.lt pasiteiravo G.Sadauskienės.
– Dirbu Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centre su specialiųjų poreikių vaikais. Jie turi įvairių mokymosi sutrikimų – intelekto ar protinis atsilikimas, hyperaktyvumas, socialinė atskirtis ir pan. Mokau juos virėjo profesijos – gal ir šiek tiek lėčiau negu sveikieji, bet šį darbą jie gali dirbti.
Vilniaus universitete baigiau vadybą ir verslo administravimą, o kai pradėjau dirbti profesinėje mokykloje, pajutau, kad trūksta praktinių žinių, vien teorijos nepakanka. Dalyvavau Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų asociacijos rengtuose talentų konkursuose, pelniau du bronzos medalius. Dabar jau esu šios asociacijos narė. Tuomet dar įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, įgijau socialinių mokslų magistro diplomą.
Man pačiai netikėtai buvau pakviesta dalyvauti televizijos projekte „Skonis“. Tai buvo visiškai nauja patirtis – nematyta, nesapnuota. Išsilaikėme net šešias laidas iš dešimties – visai neblogai.
„Skonio“ ir „Delfinų ir žvaigždžių“ projektų prodiuseriai – tie patys. Jie ir nusprendė mane pakviesti į delfinariumą.
Jokiame kitame televizijos projekte nebūčiau dalyvavusi. Bet čia suveikė tas magiškas žodis „delfinai“. Iš pradžių man sakė, kad tai projektas „Aš ir delfinai“. Tik paskui atsirado žvaigždės. Bet nebebuvo kur trauktis, ir aš stačia galva nėriau į visiškai nepažįstamą erdvę. Juk net ir plaukti nemokėjau. O dabar jau plaukioju. Esu labai dėkinga treneriui Mindaugui už jo toleranciją ir kantrybę, gautas žinias. Iš pradžių neįsivaizdavau, kiek daug tam reikės skirti jėgų ir laiko.
– Ar anksčiau dažnai lankydavotės delfinariume?
– Mane mažą tėvai dažnai čia atsiveždavo. Visi patirdavome daug malonių emocijų. 1997-aisiais čia pirmą kartą atvažiavau su sūnumi – jam tuomet buvo tik metukai. O paskui jau su visais penkiais vaikais stengdavomės kuo dažniau apsilankyti Kopgalyje. Tiesa, atkakti čia su visa šeimyna iš Kauno – ne visuomet mums pasiekiama prabanga. Paskutinį kartą delfinais visi grožėjomės pernai vasarą.
Kaip besibaigtų šis projektas, nesvarbu, kada iš jo iškrisiu, galiu nedvejodama pasakyti – tai mano išloštas milijonas.
– Vieną programą parengėte kartu su visais savo vaikais. Kaip sekėsi?
– Nežinau, kaip mūsų pasirodymas atrodė žiūrovams. Sušokti visiems kartu į baseiną pas delfinus – tai tiesiog kažkas nerealaus, tai vertinu kaip didžiulę privilegiją. Prieš pasirodymą visi kartu dalyvavome treniruotėje.
Per Kalėdų atostogas vaikai pakaitomis važiuodavo į treniruotes kartu su manimi. Stebėdavo delfinus, kartais treneriai leisdavo jiems prie jų prisiliesti, paglostyti. Vaikai prie delfinų labai prisirišo – visi sakėme, kad išeini iš delfinariumo kojomis žemės nesiekdamas, išsineši dalelę gėrio, pasaulis tampa geresnis, šviesesnis.
– Kaip jums, daugiavaikei motinai, pavyksta viską suderinti – darbą, namus, rūpesčius vaikais ir dar projektą. Juk kartais Klaipėdoje tenka praleisti net tris dienas per savaitę.
– Jei dabar reiktų viską pradėti iš naujo, nežinia, kaip būtų. Bet viskas gyvenime klostėsi tarsi savaime – vaikai gimė vienas po kito, mokslai sekėsi ir jiems, ir man, darbo karjera taip pat susidėliojo sėkmingai. Gal Dievas mus apdovanojo...
– Esate profesionali virėja. Tikriausiai jūsų namuose ant stalo garuoja ypatingi valgiai.
– Čia, kaip sakoma, batsiuvys be batų. Namuose nieko stebuklingo ar įmantraus negaminame. Mano vaikai mėgsta tradicinius patiekalus – cepelinus, koldūnus, bulvinius blynus, košes, sriubas, neapsieina ir be keptų bulvyčių. Naujienas ant stalo jie vertina labai atsargiai.
Dažniausiai šeimininkaujame visi kartu. Sūnus turi Dievo dovaną – ką begamintų, viskas išeina tobulai, tik kartais tvarkos virtuvėje pritrūksta.
– Tai gal jis paseks jūsų pėdomis?
– Saulius – dvyliktokas, jis linksta į žurnalistiką ir politikos mokslus.
Visos dukros taip pat mielai sukiojasi virtuvėje, bet kaip viskas susiklostys, dar nežinia. Tik mano mažoji žino, kuo nori būti užaugusi – mama.
– Jūs nuo gruodžio mėnesio nuolat važinėjate į Klaipėdą, bendraujate su delfinais. Ar jau visus juos atpažįstate? Su kuriais susiklostė artimesni ryšiai?
– Jau atpažįstu visus – tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Tik kartais supainioju Perlą su Smilte – jos labai panašios. Per treniruotes daugiausiai laiko praleidžiu su Glorija ir Argu. Jaučiu, kad su Argu mus sieja ypatingas ryšys – gal dėl to, kad mes bendraamžiai ir projekte – vyriausi. Argui jau keturiasdešimt metų, jis – tarsi viso Klaipėdos delfinariumo šeimininkas.
Juo daugiau bendrauji su delfinais, juo labiau įsitikini, kokie jie draugiški ir protingi, išdykę kaip vaikai. Organizatoriai stengiasi nekeisti įprastos jų dienotvarkės. Ir apskritai delfinų nepriversi daryti to, ko nenori. Jei kurią dieną manasis delfinas būna prastos nuotaikos, nesitreniruojame – pašnekinu ji, paglostau, jei leidžiasi, ir palieku ramybėje.
– Su delfinais greitai radote bendrą kalbą. O kaip sekasi bendrauti su projekte dalyvaujančiomis žvaigždėmis?
– Manau, tos žvaigždės – tokie patys žmonės kaip ir mes visi. Susitinkame nedažnai, nes treniruojamės skirtingu laiku. Bene nuoširdžiausias ir šilčiausias – baleto šokėjas ir choreografas Aurelijus Liškauskas. Bet ir kiti labai draugiški. Šalia delfinų kitoks būti negali.
– Jūs kartais išvažiuojate į Klaipėdą net keturioms dienoms. Ar vaikai jau sugeba apsieiti be jūsų?
– Nuo pat mažens mokiau juos savarankiškumo, kartais dėl to net sulaukdavau aplinkinių kritikos. Dabar matau, kad elgiausi teisingai. Jie puikiai tvarkosi namuose ir be manęs, žino, kad jei kas nutiktų, aš iškart parlėkčiau į Kauną – juk nuo Klaipėdos lengvuoju automobiliu – tik pustrečios valandos. Be to, mano tėvai gyvena visai šalia mūsų, jei reikia, padeda.
– Vienoje laidoje jūsų dukra Paulė šoko „Kepurinę“ kartu su tautinių šokių kolektyvu „Žolynėliai“. O kuo užsiima kitos dukterys?
– Vasarė taip pat šoka tautinius šokius, lanko mados teatrą. Jonė ir Vasarė groja kanklėmis, lanko muzikos mokyklą. Pernai spalį jos abi dalyvavo Prahoje vykusiame konkurse „Auksiniai Europos talentai“. Abi savo amžiaus grupėse dainavo lietuvių liaudies dainas ir užėmė antrąsias vietas.
Grytė – aktyvistė, mokyklos tarybos narė. Saulius anksčiau lankė lankė krepšinio mokyklą, bet dabar daug mokosi, ruošiasi baigiamiesiems egzaminams.
– Bet juk vaikų užsiėmimai nemažai kainuoja?
– Džiaugiuosi, kad turiu darbą. Daugiausiai mūsų šeimos pajamų atitenka mokesčiams, pavalgyti ir apsirengti galima paprasčiau. Visa, kas lieka, stengiuosi skirti savo vaikų lavinimui. Sukamės...
– Per visą mūsų pokalbį nepaminėjote vaikų tėvo.
– Tėčio nėra. Mes išsituokę, jis turi kitą šeimą, gyvena Norvegijoje. Kartą per metus susitinka su mūsų vaikais.
Beje, dažnai sakau, kad turiu ne penkis, o gerokai daugiau vaikų – gerokai per dvidešimt. Tai mano mokiniai profesinio rengimo centre. Kai kurie jų – našlaičiai. Per tuos trejus metus, kol jie mokosi, labai susidraugaujame, suartėjame. Jau susiklostė tradicija, kad prieš Kalėdas visi susirenkame mūsų bute, kartu žiūrime kokį nors linksmą filmą ir triauškiname spragėsius.
Būna dienų, kai kuris nors iš buvusių auklėtinių ateina pas mane į mokyklą ir sako: mokytoja, aš dirbu, ačiū jums. Tai neapsakomas džiaugsmas. Kartais jie paskambina, būna – net naktį. Jiems reikia tik pasikalbėti. Džiaugiuosi, kad nori pasikalbėti su manimi.
Tereikia atverti širdis ir gyvenimas tau atseikės su kaupu.
– Ar pagalvojote, kaip jausitės, jei kurią dieną iškrisite iš konkurso?
– Jausiuosi gerai. Džiaugiuosi, kad toks projektas su delfinais rengiamas pirmą kartą pasaulyje. Žinoma, norėtųsi su šiais stebuklingais gyvūnais pabūti kiek galima ilgiau, bet viskas, kas gražu, taip pat kažkada baigiasi. Manau, kad visi dalyviai jau esame laimėtojai vien todėl, kad patekome į tokį projektą.
Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje!
