Jeigu ne pastarųjų mėnesių įvykiai Norvegijoje, kai emigrantės iš Lietuvos ėmė viešinti atimamų vaikų istorijas, Didžiojoje Britanijoje gyvenanti marijampolietė Ingrida Jonikienė būtų tylėjusi.
„Tos istorijos atvėrė ir mano širdies žaizdas“, – LRT televizijos laidoje „Emigrantai“ pasakojo moteris, vos nepraradusi dviejų sūnų.
Prieš šešerius metus Ingrida su vyru Povilu ir 5 bei 9 metų sūnumis išvyko laimės ieškoti į Didžiąją Britaniją. Šeima įsikūrė Linkolnšyro grafystėje esančiame Grantamo miestelyje.
„Mes manėme, kad tai ideali viena gyventi, – pasakojo Ingrida. – Ten gimė geležine ledi vadinama buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margareth Thatcher. Ji ilgai globojo šio miestelio mokyklas.“
Iš pradžių Grantame apsigyveno moters sutuoktinis, o ji tik kartais atvykdavo jo aplankyti. Po pusmečio pora pastebėjo, kad didelis atstumas ir ilgi išsiskyrimai kenkia santykiams.
Todėl Ingrida metė apskaitininkės darbą vienoje Marijampolės automobilių įmonėje ir išvyko pas vyrą.
Sutuoktiniai nutarė, kad vaikai kurį laiką liks Lietuvoje ir pagyvens su Ingridos tėvais.
Moteris emigraciją dabar vadina pavojingiausia pasaulyje loterija – išvykdamas iš savo šalies žmogus turi būti pasirengęs net ir blogiausiam scenarijui.
„Atsivežiau desertinių grybukų keptuves. Maniau, jei nerasiu darbo, kepsiu juos. Neteko“, – nusišypsojo moteris.
Ji įsidarbino gretimame miestelyje esančioje saldumynų kepykloje. Ten darbuojasi iki šiol.
Po keturių mėnesių šeima iš Lietuvos atsivežė abu savo sūnus.
„Vaikus palikau namuose ir išėjau į darbą“, – apie dieną, ilgam sugriovusią šeimos ramybę, pasakojo Ingrida.
Darbe kalbėtis telefonu buvo draudžiama. Kai paskambino vaikai, motina neatsiliepė – nuskubėjo į tualetą, kad galėtų jiems perskambinti. Susisiekti su sūnumis Ingridai nepavyko, nes juos jau buvo paėmusi policija.
Nepraėjus nė valandai po to, kai berniukai buvo išvežti iš namų, jų tėvas nuskubėjo į policiją, bet vaikų neatgavo.
Kai grįžusi namo apie tai išgirdo, Ingridą ištiko šokas.
„Roviausi plaukus, blaškiausi po namus. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Todėl ėmiau ieškojau vaikų po lovomis. Tai buvo baisiausia diena mūsų gyvenime“, – prisipažino lietuvė, svetimame krašte pasijutusi bejėgė ir beteisė.
Tą pačią dieną atvyko vaiko teisių apsaugos darbuotojai ir paaiškino, kad jų sūnūs apgyvendinti pas globėjus. Darbuotojai leido motinai paskambinti vaikams ir su jais pašnekėti. Ingrida įdėjo jiems pižamas ir laišką.
„Sakiau ir rašiau jiems, kad nesijaudintų, kad viskas bus gerai, bet jaučiau, kaip pačiai iš skausmo plyšta širdis“, – prisiminė I.Jonikienė.
Iš pažįstamų ji buvo girdėjusi, kad tokiais atvejais geriau neprotestuoti.
Esą nei Vaiko teisių apsaugos tarnybai, nei policijai nieko įrodyti vis tiek nepavyks.
Ingridai buvo paaiškinta, kad sūnūs paimti dėl to, kad buvo palikti vieni namuose.
Vėliau Anglijos įstatymais pasidomėjusi moteris sužinojo, kad nėra tiksliai nustatyta, kokio amžiaus vaikų negalima palikti vienų namuose.
„Išeina, kad kaimynas arba bet kuris kitas asmuo turi teisę nuspręsti, jog tavo vaikas negali pabūti vienas namuose“, – su ironiška šypsena kalbėjo moteris.
Ji sakė pastebėjusi, kad tame miestelyje, kuriame įsikūrė, emigrantai nėra mėgstami.
Todėl vietos gyventojai pasitaikius menkiausiai progai skundžia juos policijai.
Moteris teigė išsiaiškinusi, kad jų šeimą įskundė kabelinės televizijos darbuotoja, užėjusi patikrinti, ar jie sumokėjo už paslaugas.
Tikrintoja esą pasibeldė ir išgirdusi už durų vaikų balsus iškvietė policiją.
„Beje, pas mus ji užsuko per klaidą – mes neturime televizoriaus“, – su apmaudu pasakojo I.Jonikienė.
Žaibiškai atimtų vaikų globa buvo patikėta pagyvenusių britų šeimai. Netrukus lietuvei paskambino globėja ir ėmė klausinėti, kuo juos maitinti, bet atsisakė nurodyti, kurioje vietoje gyvena.
Po kelių dienų tėvams buvo suorganizuotas susitikimas su sūnumis. Pasimatymas, kurį stebėjo pareigūnai ir vertėja, truko apie valandą.
Po to vaikai vėl buvo išvežti. Policija tėvams neatskleidė kur.
Netrukus sužibo viltis, kad vaikai bus grąžinti. Pareigūnai prasitarė, kad Ingridos ir Povilo šeima jiems atrodanti padori.
Sėkmę lėmė ir tai, kad sutuoktiniai nebuvo priešiškai nusiteikę policijos ir vaiko teisių apsaugos specialistų atžvilgiu, vykdė visus jų nurodymus.
„Jie manęs klausinėjo, ko ketinu imtis, kad vaikai neliktų vieni namuose, – prisiminė moteris. – Atsakiau, kad neisiu į darbą.
Laimė, darbdaviai man pasiūlė dirbti naktimis. Tuomet su vaikais lieka vyras.“
Su pareigūnais bendradarbiavusios šeimos byla buvo išnagrinėta skubos tvarka, vaikai grąžinti.
Lietuvė sakė, kad didžiuojasi savo sūnumis. Jie pavyzdingai mokosi ir elgiasi.
„Jeigu Anglijoje vaikas nepasirodo pamokose, mokytojai iš karto skambina tėvams“, – pasakojo Ingrida.
Dukra įskundė motiną
– Laidoje buvo papasakota ir netoli Grantamo gyvenančios šeimos istorija.
– Dukra nuolat bėgdavo iš pamokų ir įsibrovusi į motinos elektroninį paštą jos vardu siųsdavo mokytojai pateisinamuosius laiškus.
– Tai sužinojusi motina rykšte uždrožė dukrai per kojas.
– Mergina pasiskundė mokytojai ir tą pačią dieną buvo išvežta iš namų, apgyvendinta su globėjais.
– Netrukus mergaitė pasigailėjo dėl savo elgesio ir ilgėdamasi motinos ėmė maldauti grąžinti ją namo.
– Tačiau niekas nė klausyti nenorėjo. Tik po ilgo ir nuodugnaus tyrimo dukra vėl galėjo gyventi su motina.
Parengė Vykintė Budrytė
