Kai kurios Panevėžio moterų kalėjimo nuteistosios, išėjusios į laisvę, pirmiausia skuba šia žinia pasidalyti su S.Stavickiu-Stano.
Ne vienas Lietuvos benamis, susiradęs būstą ar darbą, tai džiugiai praneša savo buvusio choro vadovui.
Dainininkas, prodiuseris ir kompozitorius S.Stavickis-Stano su daugeliu jų ir dabar artimai bendrauja.
„Nepuoselėju tuščių vilčių. Žinau, kad daugumos jų gyvenimo nepakeičiau, tačiau tikiu, jog bent keli mano vadovautų chorų nariai šiame konkurse patyrė daug gerų emocijų.
Be to, esu įsitikinęs, kad stebint šių kolektyvų pasirodymus šilti jausmai užplūdo ir žiūrovus“, – sakė S.Stavickis-Stano.
Nė vienas Stano choras pergalės konkurse nenuskynė. Vis dėlto buvęs šių kolektyvų generolas džiaugiasi, kad jo auklėtiniai gautą patirtį mini tik geru žodžiu.
Du sūnus – Ričardą (5 m.) ir prieš pusantro mėnesio gimusį Adomą – su žmona Indre auginantis vyras šiuo metu pasinėręs ir į tėvystės, ir į būsimo konkurso rūpesčius.
– Kaip kilo mintis suburti aklųjų chorą? – paklausiau Stano.
– Tokia idėja atsirado, kai likimas netikėtai suvedė su žmonėmis, kurie nemato.
Anksčiau su aklaisiais susidūręs nebuvau. Tačiau pabendravęs su jais supratau, kiek daug mato neregys. Jis regi tai, ko mes, matantys, nepastebime.
Todėl pamaniau, kad muziką jie taip pat supras visiškai kitaip, ją interpretuos savotiškai.
– Ar tikrai aklųjų geresnė klausa nei matančių žmonių?
– Negaliu pasakyti, ar neregiai geriau dainuoja, bet tikrai kitaip.
Mums, regintiems, neįmanoma iki galo suprasti, kaip aklieji suvokia pasaulį. Tai tinka kalbant ir apie muziką.
Savo choristų paprašiau, kad papasakotų, kaip, jų nuomone, aš atrodau. Jie ėmė juoktis. Girdėjau, kad aklieji dangų įsivaizduoja kaip manų košę.
– Jūsų chore – vien aklieji?
– Mūsų kolektyvą sudaro trys žmonių grupės. Vieni yra akli nuo gimimo, kiti – silpnaregiai, o treti – jiems padedantys matyti savanoriai.
Kiekvieno gyvenimo istorija skirtinga – yra gražių, yra ir labai liūdnų. Silpnaregiai juokauja, kad gerai matantiems, ko gero, atrodo, jog jie akinius nešioja tik dėl to, kad truputį prasčiau mato. Iš tiesų jie mato labai blogai.
– Kodėl į chorą įtraukėte ir reginčius savanorius?
– Kai rengėme atranką, į kurią iš visos Lietuvos atvyko keliasdešimt norinčių dainuoti, akluosius atlydėjo giminės, draugai arba savanoriai.
Mane maloniai nustebino, kad savanoriai nuoširdžiai padeda akliesiems negaudami jokio materialinio atlygio. Pamaniau, kad jie galėtų padėti ir dainuoti.
Jie teikia neįkainojamą pagalbą: palydi choristus iki namų, pasitinka, padeda išmokti natas, tekstą ir atlikti judesius scenoje. Iš viso mūsų chore yra 17 narių.
Mūsų pasirodymų režisierius yra Marius Jampolskis. Jis tiesiog trykšta idėjomis, o jas įgyvendinti padeda savanoriai.
– Kaip vertinate savo choro galimybes konkurse?
– Jeigu lyginsime su kitais chorais, kuriems vadovavau, šis turi puikių galimybių.
Pavyzdžiui, moterų kolonijoje pasirinkimo galimybės buvo nedidelės. Tiesą sakant, ten nebuvo nė vienos moters, kurios balsas būtų geras. Tad su kiekviena choriste reikėjo daug dirbti individualiai.
O štai visi aklųjų choro nariai gali pasigirti nerealia klausa ir puikiais balsais. Muzikos garsai jiems reiškia kur kas daugiau nei kitiems.
Kai kurių jų klausa, regis, antgamtinė. Visiškai nematantys žmonės erdvę suvokia pagal garso atspindžius nuo sienų paviršių. Tai stebina. Juk yra daug aklų žmonių, kurie puikiai orientuojasi erdvėje.
– Kaip akliesiems diriguojama? Juk jie nemato dirigento.
– Mes turime choro vadovę dirigentę Tamarą Blažienę, kuri visą gyvenimą dirbo su aklųjų chorais.
Ji puikiai išmano, kaip sujungti žmonių, kurie vieni kitų nemato, balsus į vienalytį skambesį.
– Kokių dar talentų turi jūsų choristai?
– Tiems, kurie nemato, tikrai išsivysto kiti gebėjimai. Dauguma choristų groja įvairiais instrumentais: fleita, gitara, fortepijonu. Šiuos jų sugebėjimus, be abejo, išnaudosime choro pasirodymuose.
– Ar dažnai repetuojate?
– Mūsų chore yra ne tik vilniečių, bet ir kitų miestų gyventojų, todėl repetuoti susitinkame tik savaitgaliais.
Atvykėliai iš toliau apsistoja pas draugus ar gimines, kai kurie – pas kitus choristus. Džiugu, kad kolektyvas susidraugavo.
– Ar po repeticijų bičiuliaujatės su savo choro nariais?
– Jau buvo vadinamoji cementuotė – per ją susipažinome geriau. Su daugeliu nuoširdžiai ir atvirai pašnekėjome. Galima sakyti, tapome draugais.
– Esate vadovavęs kalinių, benamių, senolių chorams. Ar su jų nariais dabar bendraujate?
– Taip. Jie man dažnai paskambina. Ypač moterys. Kai kurios kalinės praneša, kai išeina į laisvę. Tuomet jas pakviečiu į savo koncertus.
Yra tokių, kurios išėjo į laisvę ir vėl grįžo į kalėjimą. Džiaugiuosi, kad tokių nėra daug. Tad net praėjus ketveriems metams ryšius palaikome. „Chorų karus“ jos prisimena kaip vieną šviesiausių savo gyvenimo epizodų.
Taip pat bendraujame ir su senoliais, ir su benamiais.
Vienas iš buvusių benamių choro narių siūlė savo pagalbą buriant aklųjų chorą. Jis sakė, kad nemažai jų pažįsta.
Sužinojau, kad kai kurie benamiai jau turi namus, susitvarkė gyvenimą, sukūrė šeimą. Tačiau, žinoma, ne visi.
– Po praėjusio konkurso sezono sakėte, kad su senoliais bandysite rengti gastroles. Kaip sekėsi?
– Šiek tiek pakoncertavome, bet sunku organizuoti pasirodymus. Vienas negali dėl darbų daržuose, kitas anūkus prižiūri, trečias suserga.
Galbūt pavyks juos įkalbėti dalyvauti viename iš aklųjų choro pasirodymų. Be to, esu tikras, kad ankstesnių chorų dalyviai šiemet atvyks į studiją mūsų palaikyti.
– Galėtumėte įsteigti savo fondą – jūsų vardas jau siejamas su pagalba likimo nuskriaustiesiems.
– Visi, kas dalyvavo „Chorų karuose“, šį konkursą mena geru žodžiu. Tai džiugina. Nepuoselėju tuščių vilčių. Tiksliai žinau, kad daugumos neišgelbėsiu ir nepakeisiu jų gyvenimo iš esmės.
Tikrai nemanau, kad visos 16 buvusių mano chorisčių iš Panevėžio kolonijos atsivers į Dievą, pakeis savo gyvenimą, užsiims prasminga veikla.
Jei bent vienas iš tų žmonių rado gėrio grūdą, ką nors savo gyvenime pakeitė, jau yra gerai.
Burti tokius chorus mane skatina žiūrovų susidomėjimas. Kaip įsivaizduoju savo žiūrovus? Jie visą savaitę sunkiai dirba. Įsisukę į rutiną beveik pamiršta, kad turi jausmus.
O sekmadieniais atsisėda prie televizoriaus su alumi ar barščiais ir staiga suklūsta, nes pamato tai, kas sukrečia.
Jie pamato, kad, pavyzdžiui, benamiai, kurie neseniai buvo keikiami kokioje nors pokalbių laidoje, sugeba nuoširdžiai dainuoti.
Noriu tikėti, kad tą akimirką prie ekrano sėdinčio žmogaus jausmai pabunda, jo mąstymas pasikeičia.
Šiemet „Chorų karuose“ grumsis septyni kolektyvai:
Muzikinės kariuomenės
Šiemet „Chorų karuose“ grumsis septyni kolektyvai:
Kauno Plieninis choras. Generolai – grupė „Thundertale“ ir jos lyderis Laurynas Baškys.
Jonavos „Pavasario“ choras. Generolas Arvydas Vilčinskas.
Tauragės krašto Auksinis choras. Generolės – grupė „Magnit“ su lydere Kristina Ivanova.
Šiaulių choras „Chameleonas“. Generolė Laura Remeikienė.
Klaipėdos Gintarinis choras. Generolas Edgaras Lubys.
Panevėžio choras „Vanilinis dangus“. Generolas Virgis Valuntonis.
Aklųjų choras „Feniksas“. Generolas Stanislavas Stavickis-Stano.
