Jis mielai sutiko duoti interviu lrytas.lt ir pasakyti kurie geležinkelio maršrutai Europoje jam atrodo įspūdingiausi bei pateikti be galo įspūdingų įžvalgų apie prieškario Europą, kurią puikiai atspindi 1913 m. išleistas kelionių gidas.
– Iš George‘o Bradshawo kelionių vadovo, ką galite pasakyti apie prieškario Europą?
– Na, norėčiau paminėti ir štai ką. Kelionių vadovuose sutalpinama labai daug informacijos. Juose perteiktas britų požiūris į to meto, kada buvo išleistas vadovas, pasaulį. Pavyzdžiui, kad ir į kurią šalį važiuotume, Bradshawo kelionių vadove rasime žinių apie tos šalies armiją, taigi sužinome, tikiuosi, neklystu, kad Vokietijos armiją sudarė keturi milijonai karių, o britų – 265 000 karių. 1913 m. jau pastebimas vis didėjantis žmonių nerimas dėl galimo karo. Šiandienos kelionių vadove vargu ar rasite informacijos apie armijos dydį.
Manau, akivaizdu, kad ir Didžioji Britanija nerimavo, nes per 50 metų, kurie skiria 1864 m. išleistą vadovą, naudotą Didžiojoje Britanijoje, nuo vadovo, išleisto 1913 m., kuriuo naudojausi žemyne, ji prarado valdžią pasaulyje, taigi Vokietija tapo pranašesnė... Čia sparčiau plėtojasi mokslas, inžinerija ir pramoninė gamyba, o Prancūzija nepralenkiama naujose pramonės šakose – automobilių gamyboje ir kinematografijoje. Taigi skaitydamas vadovą pajunti, kaip britai nerimauja dėl besikeičiančio pasaulio.
– Jūs jau beveik atsakėte ir į antrąjį klausimą apie tai, kas įdomaus ar ypatingo vyko Europoje 1913 m. ─ prieš pat Didžiojo karo pradžią.
– Norėčiau dar šiek tiek pridurti. Didžiojoje Britanijoje vyrauja požiūris, kad prieš karą šalyje buvo aukso amžius. Mes į viską, kas vyko iki 1914 m., žvelgiame kaip į kažką ypač gražaus, kaip į prarastąjį pasaulį. Tiesą sakant, Europoje prieš 1913 m. buvo nemažai smurto.
Turiu galvoje tai, kad buvo pasikėsinta į Ispanijos karaliaus gyvybę, nužudytas Portugalijos karalius ir Austrijos–Vengrijos imperatorė ir, žinoma, galiausiai ranka pakelta prieš Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinį Sarajeve. Ir tai buvo žaibiška Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Verda konkurencinė kova pramonės srityje. Rusijoje klesti politinis susidorojimas. Britai laukia pilietinio karo proveržio Airijoje.
Net moterys tampa žiaurios, kovodamos už teisę balsuoti. Taigi jau iki 1913 m. pasaulyje vyravo suirutė. Tai labai įdomus laikotarpis, kalbant ir apie meną. Pasaulį išvysta pirmieji Picasso paveikslai. Tai Vokietijos menininkų – „mėlynųjų raitelių“ ─ judėjimo laikas.
Tai Richardo Strausso klestėjimo laikmetis. Kaip žinome, jis pradeda kurti modernią muziką, kuri labiau atonali, ir operas su smurto persmelktu siužetu. Taigi įtampa siaubinga. Tarsi tektoninės plokštės judėtų ir grėstų žemės drebėjimas. Ir štai 1914 m. prasideda karas.
– Kas Jus labiausiai įkvepia kelionėse? Pati kelionė, vaizdai pro langą, vietos, kuriose lankotės, ar sutinkami žmonės?
– Vietos ir žmonės. Mane labai žavi architektūra, ypač jeigu ji istorinė. Mane jaudina pastatai, pilys, namai, kai juose besilankydamas prisiliečiu prie istorijos įvykių. Ir, žinoma, žmonės. Tie, kuriuos sutinku gatvėse, kurie mielai man ir mūsų žiūrovams pasakoja vietovės istoriją.
– Koks maršrutas, kuriuo keliavote, pats įspūdingiausias?
– Manau, kad atsakymas turėtų būti kelionės po Austriją ir Šveicariją. Jau vien dėl to, kad čia kalnai iš tiesų nepakartojami. Šveicarijoje užkopėme į... na, į vadinamąją Jungfraujoch viršukalnę. Ji Jungfrau kalnų masyve. Tačiau galima išvysti akį veriančio grožio vaizdų ir kitur. Kurdamas naujausią filmo dalį, lankiausi Douro slėnyje Portugalijoje, kur auginamos vynuogės, iš kurių gaminamas portveinas. Nė nenutuokiau, kad vaizdas bus toks stulbinamas. Ir, žinoma, likau pakerėtas Negyvosios jūros, besidriekiančios tarp Izraelio ir Jordano. Ji tikrai nepakartojama.
– Ar susidūrėte su tokiomis vietos tradicijomis, kurios Jus iš tiesų nustebino?
– Manau, kad visos tradicijos šiek tiek stebina. Šioje, trečioje, dalyje apie tai nekalbu, bet, ko gero, labiausiai įsiminė apsilankymas Švedijoje ir škotų liaudies šokiai. Pasirodo, Švedijoje gyvena didelė škotų bendruomenė, kuri nenori pamiršti savo tradicijų. Niekas nenustebtų, kad Lenkijoje šokama polka arba šiaurės Ispanijoje grojama dūdmaišiais, tačiau škotų liaudies šokiai Švedijoje mane tikrai nustebino.
– Koks maršrutas buvo pats sudėtingiausias?
– Šiandien keliauti paprasta, todėl vadinti kelionę „sudėtinga“ būtų netikslu. Sakyčiau, ir tai jau esu anksčiau minėjęs, kad... dėl politinės padėties Izraelyje ir okupuotose teritorijose taikomi tam tikri politiniai reikalavimai, todėl mes kelias valandas negalėjome Jeruzalėje filmuoti. Kol neišsprendėme šių problemų, negalėjome iš krikščioniškosios ir žydiškosios Jeruzalės dalies patekti į tą Jeruzalės dalį, kur vyrauja islamas. Tai, ko gero, buvo didžiausias išbandymas, su kuriuo susidūrėme. Tačiau turiu pažymėti, kad laidos kūrėjai iš tiesų stengiasi iš anksto gauti būtinus leidimus, užtikrindami sklandžią kelionę ir tai, kad būtų laikomasi vietos biurokratinių bei valdžios nurodymų.
– Koks atradimas per šias keliones buvo pats didžiausias? Ar atradote ką nors tokio, ko net nesitikėjote egzistuojant?
– Ko gero, tai Lenkijos didmiesčiai. Manau, kad Didžiojoje Britanijoje vyrauja įsitikinimas, kad per Antrąjį pasaulinį karą viskas Lenkijoje buvo sugriauta. Tai nėra visiškai taip. Ne visi Lenkijos miestai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Daug sugriautų miestų atstatyta. Keliaudamas iš vieno miesto į kitą, buvau pakerėtas aikščių su įvairiausios architektūros namais, tikrai buvo kur akis paganyti – tiek spalvų. Aikščių centre turgūs arba bažnyčios. Labai labai gražu. Tiesiog nepaprasta.
