Dėl nedidelio ūgio (aktoriaus ūgis 167 cm. – Red.) šmaikštusis D.Vaitiekūnas dažnai pavadinamas mažyliu, tačiau energijos iš jo trykšta kaip iš dviejų žmonių, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas “TV antena“.
Vaikystėje ir paauglystėje jis sulaukdavo patyčių dėl to, kad yra kiek kitoks nei kiti kiemo vaikai. Mat Panevėžyje gimęs bei augęs aktorius nevilkėjo treningų ir domėjosi kultūra. Kartą net gavo obuoliu per galvą.
Apie savo gyvenimą ir veiklą jis pasakojo „Lietuvos ryto“ TV laidoje „Kitoks pokalbis“. Jos vedėjai Aušrai Kilkuvienei D.Vaitiekūnas prisipažino, kad jo svajonių miestas yra Vilnius, kuriame neseniai įsigijo nedidelį butą.
– Ar iš aplinkinių esate girdėjęs, kad pasikeitėte tapęs žinomas?
– Taip, esu sulaukęs tokių komentarų. Kad jau nesu toks teigiamas, tiesą skelbiantis vaikas. Pastebėjau, kad tas mano taikos nešėjo įvaizdis yra tarsi kaukė.
– Koks buvote vaikystėje?
– Užaugau pilkame daugiabutyje. Buvau keistas vaikas, į kurį visi atkreipdavo dėmesį, nes nevilkėjau treningų. Būdamas penktoje klasėje net paprašiau tėvų, kad man tuos treningus nupirktų, bet po mėnesio supratau, jog tai ne man.
Kadangi jaučiausi kitoks, stengiausi gyvenime ieškoti alternatyvų, kurios užpildytų tuštumą. Tiesiog nesusišnekėdavau su bendraamžiais ir jau būdamas trečioje klasėje ėmiau vaikščioti į kultūros renginius vienas pats.
Vėliau įsiliejau į vadinamųjų neformalų kompaniją Panevėžyje. Darėme dalykus, kurie man buvo arčiau širdies. Pavyzdžiui, gerdavome arbatą, klausydavomės lietuviškos muzikos ir važinėdavome po festivalius. Tada mano siela atgimė.
– Ar tėvai jus pastūmėjo į meną, ar kaip tik bandė atkalbėti?
– Augindami mane tėvai išgyveno sudėtingą santykių laikotarpį. Buvo ir finansinių bėdų. Kadangi žinodavau, kad tėvai neturi pinigų parkerio kapsulėms, jų slapta pasidarydavau naudodamas švirkštą. Kadangi šeimoje buvo problemų, augau savarankiškai. Džiaugiuosi, kad jos išsisprendė.
Turbūt tas nepriteklius vaikystėje dabar mane verčia išgyventi gėdos jausmą, kad savo pinigus leidžiu neskaičiuodamas. Nors taip nėra. Tėvai man padėjo studijų metais, bet jau kelerius metus pats save išlaikau.
– Esate labiau aktorius ar dainininkas?
– Šiuo metu vaidinu poroje miuziklų. Visi mane spaudžia į kampą ir ragina apsispręsti, kas esu. Pasakysiu taip: profesine prasme esu scenos darbininkas.
– Kada nors kompleksavote dėl ūgio?
– Taip. Esu sulaukęs dėl to patyčių, smūgių, buvau ir apstumdytas. O dabar ūgis tapo mano įvaizdžio dalimi. Viešai pasijuokdamas iš savęs atimu galimybę iš manęs juoktis kitiems.
Darbas padėjo permąstyti savo charakterį, kai kurie draugai padėjo į save imti žiūrėti nerimtai, nesureikšminti smulkmenų ir nebijoti savikritikos.
– Kokį įvykį, susijusį su patyčiomis, iš vaikystės labiausiai atsimenate?
– Būdamas vienuolikos nusifilmavau Arvydo Baryso dokumentinėje juostoje apie ekologiją, šiukšlių rūšiavimą. Tą filmą rodė Panevėžio mokyklose ir jį matė mano kieme gyvenantys vaikai. Jie šūkaudavo: „O, gamtininkas eina!“ O vieną dieną kažkas gatvėje paleido obuolį į galvą. Obuolys buvo antaninis, kietas, todėl iš tikrųjų skaudėjo.
– Visi jus laiko linksmuoliu. Ar netrokštate tokios kaukės kartais nusimesti?
– Nesu absoliučiai linksmas žmogus, nes būti tokiam šimtu procentų jau būtų nesveika. Vis dėlto stengiuosi gyvenime įžvelgti kuo daugiau šviesių pusių. Esu netgi sulaukęs kritikos, esą viską nerimtai vertinu. Žinoma, turiu savybę pakrizenti, bet tuo pat metu būnu piktas dėl žmonių nesąmoningumo, piktumo, stereotipų. Be to, pats esu patyręs tamsių periodų.
– Esate kaprizingas?
– Tėvai sakė, kad vaikystėje negriūdavau ant žemės ko nors reikalaudamas. Dabar kartais reaguoju kaprizingai, mėgstu užsispirti ir sakyti „ne“. Dažnai tai būna savigyna, tačiau netrukus suprantu, kad manęs niekas nepuola, ir pasistengiu problemą išspręsti. Dirbu su šia savo savybe.
– Kas jus erzina?
– Gyvenime labiausiai trikdantis ir nemėgstamas dalykas yra gyvenimiškas teatras. Kai žmonės kalba labai programiškai, patys nesuprasdami ką. Pavyzdžiui, į akis sako vienaip, o už akių elgiasi visai kitaip.
– Tikite meile iš pirmo žvilgsnio?
– Taip, tikiu visokiomis žmogaus neurozėmis ir visokiais kitokiais keistais jausmais, kurie kyla. Meilė iš pirmo žvilgsnio yra didelė cheminė reakcija, kuria negalima netikėti, nes tai yra mokslinis faktas.
– O amžina meile?
– Tikiu amžinais žmonių santykiais, nes meilė būna įvairių formų, jai būdingi virsmai.
Žmonės gali visą gyvenimą mylėti ir būti mylimi, tačiau jausmams ir santykiams reikia be galo daug darbo ir jėgų. Niekas nevyksta savaime. Jeigu nori gyventi švariai, turi valyti dulkes arba samdyti ką nors, kas tai darytų.
– Jūsų nuomone, šeima varžo menininką ar jam padeda?
– Šeima yra dėmesio reikalaujantis dalykas ir pati puikiai negyvena, be to, vaikai patys neužauga. Negali galvoti apie santykius kaip apie trukdį. Jei santykiai atviri, jie neturėtų tavęs varžyti kaip asmenybės. Tai suderinti yra menas.
– Ar pats jau galvojate apie šeimą ir vaikus?
– Nesusiaurinu šeimos modelio iki visai konservatyvaus. Tik šiuo metu gyvenime man vaikų netrūksta, nes su jais dirbu. Tikrai norėčiau pats kada nors juos auginti. Bet manau, kad žūtbūtinis žmonių noras prisigimdyti vaikų yra pernelyg egoistiškas. Žiūrėkite, kiek yra našlaičių.
Pasižadėjo mažiau bijoti
D.Vaitiekūnas tradiciškai turėjo baigti pradėtus sakinius.
– Erzina, kai žmonės mane vadina... neatsakingu padaru.
– Mane gąsdina mintis turėti vaikų, nes... jiems reikės skirti daug laiko ir dėmesio.
– Seksualiausias bruožas, mano nuomone, yra... atvirumas.
– Blogiausia arba keisčiausia dovana, kurią esu gavęs... niekas nedovanojo tokio dalyko.
– Šiemet daviau sau pažadą... kad mažiau visko bijosiu.
– Žmogus, kurį galėčiau įsimylėti, turėtų būti... nuoširdžių akių.
– Atlikėjas, grupė, daina, kuri siaubingai erzina... „Tuk, širdele, tuk tuk“.
– Posakis „Svarbiausia ne ūgis, o smūgis“ man atrodo... teisingas.
Parengė Vykintė Budrytė
