Kai pirmajam Neniškių vaikui sukako penkeri, moteris vėl ėmė lauktis. Šeima nesitikėjo tokio dosnaus gandro.
Trynukai gimė septintą nėštumo mėnesį – jiems pritrūko vietos įsčiose.
Aštuntą mėnesį vystosi vaisiaus akių kraujagyslės. Trijulė šiuo svarbiu metu jau augo inkubatoriuje. Vos gimę neišnešioti kūdikiai dar nemoka patys kvėpuoti, todėl prijungiami prie specialių aparatų.
1992 metais, kai trynukai gimė, ligoninėje nebuvo tinkamos įrangos rūpintis neišnešiotais kūdikiais. Tik kitais metais technologijos buvo atnaujintos.
„Gydytojai sakė, kad mano silpnaregystės, o brolio neregystės priežastis – per daug deguonies. Jis sukėlė šoką kraujagyslėms, todėl jų tinklai netaisyklingai susiformavo“, – aiškino mergina.
Vienas iš trynių, kuriam deguonis pakenkė mažiausiai, mato gerai. Austėja yra silpnaregė. Labiausiai nukentėjo mažiausias gimęs Tautvydas. Jis yra neregys.
„Inkubatoriuje jis stipriai susiriesdavo aplink deguonies žarną. Tikriausiai deguonies gavo daugiausia“, – spėliojo Austėja.
Apie vaikų negalią tėvai suprato tik vėliau. Važiuodama iš ligoninės su paaugusiais kūdikiais motina džiaugėsi, kad visi sveiki. Nerimą kėlė tik neaiškūs paskutiniai gydytojų žodžiai: „Už pasekmes mes neatsakome.“
Po pusės metų motina pastebėjo, kad trynukai vystosi skirtingu greičiu – pirmasis gerokai lenkė trečiąjį. Tautvydas, panašiai kaip ir Austėja, nereagavo į šviesą.
Prasidėjo kelionės pas gydytojus. Medikų prognozės buvo liūdnos – du mažesnieji bus neregiai.
Prireikė ketverių metų, kol paaiškėjo tikslios diagnozės. „Gydytojai ne viską sakydavo, o tinkama literatūra buvo ne taip lengvai prieinama“, – tėvų žodžius prisiminė studentė.
Tautvydui joks gydymas nebūtų padėjęs. Užtat dėl Austėjos regėjimo tėvai kovojo kiek galėdami. Net į Ameriką ketino skraidinti. Tačiau suabejoję sėkme šios minties atsisakė – gydė Lietuvoje.
Austėjai pasisekė. „Aš matau 20 procentų, arba antrą eilutę nuo viršaus (okulisto lentelėje. – Red.). Tai nėra labai blogai“, – sakė silpnaregė.
Mergina atpažįsta žmones, orientuojasi aplinkoje. Pagalbos jai prireikia, kai skaito smulkesnį šriftą.
Šeimai pagausėjus Neniškiai iš Pandėlio miestelio Rokiškio rajone persikėlė į kaimo sodybą.
Trynių vaikystė prabėgo gamtoje. „Mums nieko netrūko“, – gerus laikus prisiminė Austėja.
Trijulę išskyrė pirma klasė. Sveikas sūnus lankė mokyklą netoli namų. Tautvydas ir Austėja išvyko į Vilniuje esančią aklųjų ir silpnaregių mokyklą.
„Aš galėjau mokytis ir prie namų, bet Tautvydui vienam būtų buvę per sunku. Mane išleido su juo“, – prisiminė mergina.
Septynmetė skaudžiai išgyveno išsiskyrimą su broliu. „Išvykti į Vilnių ir netekti ryšio su broliu man buvo smūgis. Iki šiol likęs skaudulys“, – prisipažino mergina.
Tryniai susitikdavo kiekvieną savaitgalį. Sunku suskaičiuoti, kiek pinigų tėvai išleisdavo benzinui. Vilnių ir Pandėlį skiria 183 kilometrai. Autobusu nuo Vilniaus iki namų – 4 valandos.
Darbo dienomis Tautvydas ir Austėja gyveno mokyklos bendrabutyje.
„Šį sprendimą tėvams buvo nelengva priimti, bet visi aplinkui jiems sakė: jeigu mylite savo vaikus, išleiskite mokytis“, – pasakojo A.Neniškytė.
Dabar mergina džiaugiasi sostinėje atsivėrusiomis galimybėmis. Baigusi vidurinę ji išlaikė egzaminus ir be rūpesčių įstojo į Vilniaus universitetą. Čia studijuoja sociologiją, yra antrakursė.
Aklųjų ir silpnaregių mokykla ypač padėjo Tautvydui. Vargu ar jis paprastoje vidurinėje būtų įgijęs visavertį išsilavinimą. Dabar vaikinas studijuoja socialinį darbą. Abu gyvena ir mokosi skirtingose vietose.
„Mokykloje labai daug laiko leidome kartu. Man jau norėjosi atstumo. Gerai, kad gyvename atskirai. Užtenka, kad susitinkame kelis kartus per savaitę“, – prisipažino Austėja.
Su tėvais likęs brolis bando plėtoti verslą. „Laimę jis kuria arti namų. Daro tai, kas sekasi, – remontuoja automobilius. Mokytis nenori“, – sakė sesuo.
Muzikos mokyklą baigusi Austėja mėgsta dainuoti duše, o į „Chorų karus“ pateko padrąsinta draugų.
Iš pirmos atrankos ji pabėgo – išsigando, kad nesugebės. Eiti kartu į antrą atranką ją pakvietė draugė.
„Nesigailiu, kad patekau. Man tai svarbi patirtis. Esu choro seniūnė, mokausi lyderiauti“, – džiaugėsi mergina.
Jos pareiga – pranešti apie repeticijas, sugaudyti, kas ir kiek vėluoja, perduoti kitas svarbias naujienas.
Seniūnės manymu, „Chorų karai“ yra šviečiamasis projektas. Kai per televiziją buvo parodytas pasakojimas apie Austėją, praeiviai gatvėje ėmė jos klausinėti, kiek mato ir ką tai reiškia. Mergina taip pat sulaukia daug elektroninių laiškų, žinučių feisbuke.
„Žmonės rašo, kad iš mūsų semiasi stiprybės, kad jiems gražu ir laukia pasirodymų. Draugai klausinėdavo, ką rengiame ateinančiam sekmadieniui, bet aš neišduodavau, – šypsojosi „Chorų karų“ dalyvė. – Mes – daugiau nei tik choras, prasmingiau nei tik pasirodymai, gražiau nei tik nuotykis.“
Pakilę iš pelenų
– „TV antena“ jau rašė apie choro „Feniksas“ solistą 22 m. Gražvydą Sidiniauską. Glaukoma sergantis ir nuo vaikystės prastai matantis vaikinas beveik apako, kai šokinėdamas į ežerą nuo bokštelio patyrė traumą. Atšoko tinklainė.
– Tačiau Gražvydas ir dabar kartais nuvyksta pašokinėti nuo to paties bokštelio.
– „Negaliu gyventi be ekstremalių išbandymų, – sakė G.Sidiniauskas. – Kipre esu nėręs į vandenį nuo keliolikos metrų uolos.“
– Choro narė Ona Matusevičiūtė (49 m.) ir jos brolis neregiai gimė, manoma, dėl to, kad jų motina dirbo rentgeno kabinete ir gavo didelę dozę spinduliuotės.
– Tėvai vežiojo vaikus pas Odesos, Maskvos, Archangelsko gydytojus, bet viskas veltui.
– Po brolio ir tėvo mirties dviem aklųjų ir silpnaregių ansambliams vadovaujanti moteris prižiūri savo 87 metų motiną, kuri serga Alzheimerio liga.
