Vaikystė, prabėgusi keliaujant su cirko trupe, nuolatinė kova su antsvoriu ir bandymai perprasti japonų kalbą.
Apie visa tai I.Starošaitė kalbėjosi su „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Kitoks pokalbis“ vedėja Aušra Kilkuviene.
– Metams bėgant šypsotės vis daugiau ar mažiau?
– Mama man yra sakiusi, kad būdama moksleivė ir studentė šypsodavausi daugiau. Dabar mažiau – gal dėl kasdienių rūpesčių. Tačiau scenoje šypsausi daug.
– Ar esate kritiška sau? Kokias savo savybes norėtumėte pakeisti?
– Tik mirusieji tokių savybių neturi. Man sunku priimti sprendimus – esu tipiškos Svarstyklės, nuolat svarstau.
Neseniai pasikviečiau draugę, kad padėtų susitvarkyti drabužinę. Man daug ką gaila išmesti, atrodo, kad dar gali praversti ateityje.
– Ar supykusi greitai atleidžiate?
– Išlaikau pauzę. O jei ne be reikalo supykstu, tai dažnai ir nebenoriu su tuo žmogumi turėti reikalų.
– Kantrybė greičiausiai labai praverčia gyvenant su tikru žemaičiu. Jis turbūt nelepina meilės prisipažinimais.
– Taip. Jis nesisvaido žodžiu „myliu“ ir panašiais, tačiau elgiasi taip, kaip elgiasi mylintys. Man ir pačiai tų žodžių nereikia – jie pernelyg banalūs.
– Ar dažnai prisimenate vaikystę? Kur ją praleidote?
– Kelionėse. Traukiniuose. Cirko gastrolėse. Mano mama buvo cirko artistė, tėvas – režisierius ir direktorius. Buvo puikus, spalvotas, tarsi nežemiškas gyvenimas – kiekvienam vaikui tokio palinkėčiau.
Gyvenome ant ratų. Atvyksti į miestą mėnesiui, pagyveni ir trauki kitur. Turėjau begales draugų.
Esu gyvenusi Tbilisyje, Jerevane, Tiumenėje, Ufoje, Saratove, Vladivostoke. Išvažinėjau Ukrainą, Baltarusiją, Uralą, Tolimuosius Rytus.
– Pirmąjį žodį ištarėte lietuviškai?
– Ne. Gimiau Vilniuje, čia iki penkerių metų gyvenau, bet pirmasis žodis buvo rusų kalba. Mano mama rusė. Iš didelės meilės tėvas neprievartavo jos kalbėti lietuviškai.
– Vaikystėje mokėtės cirko triukų?
– Mokėjau padaryti tiltelį, špagatą. Cirko trupė, mamos ir tėčio mokiniai mane ir už kojų kilnodavo, ir visaip vartydavo.
– Svajojote tapti cirko artiste. Kodėl netapote?
– Esu linkusi pilnėti. Visuomet turiu kovoti su antsvoriu. Vaikystėje dėl to nebuvo rūpesčių, bet tėvai matė, kad galėčiau tapti nebent šunų dresuotoja, o ne akrobate. Nors oro akrobatika mane žavėjo labiausiai.
Cirke pradėjau dainuoti. Viename naujamečiame spektaklyje turėjo skambėti vaikiška daina, aš ją ir atlikau.
Tėvai pasakojo, kad dainuoti norėjau dar nepradėjusi kalbėti. Išgirstą melodiją lengvai pakartodavau.
– Sužibėjote grupėje „Studija“. Ten jūsų didžiosios karjeros pradžia?
– Karjerą kaip dainininkė pradėjau orkestre „Trimitas“. Kai dirbau ten, paskambino Žilvinas Žvagulis ir pasiūlė prisidėti prie šou programos „Lietuvos“ viešbutyje. Jiems reikėjo dainininkės. Sutikau nedvejodama.
Tą programą, kurią atlikome 22-ajame „Lietuvos“ viešbučio aukšte, nuvežėme parodyti į Lenkijos, Bulgarijos, Vokietijos, Islandijos restoranus. Visa tai organizavo Žilvinas.
Koncertavome didžiausioje Reikjaviko salėje, kurioje prieš tai pasirodė Rodas Stewartas. Mums tai buvo lyg stebuklas.
Vėliau išvykome į Jungtinius Arabų Emyratus. Į Lietuvą atvažiavęs šeichas įvertino programą, pakoregavo kostiumus. Per trumpus sijonus reikėjo pailginti, nurodė būtinai mūvėti pėdkelnes. Man tuomet buvo 21 metai.
– Koncertavote ir Japonijoje. Ar kalbos pramokote?
– Ne. Man iššūkis buvo iš įrašo išmokti japoniškai tris dainas – nesupranti, kur žodis prasideda, kur baigiasi.
– Turite laivavedžio pažymėjimą. Kaip kilo mintis tuo užsiimti?
– Vienas pažįstamas pakalbino kartu pirkti laivą. Todėl bent vienam reikėjo išlaikyti egzaminus.
Kadangi norėjome plaukioti atskirai, pradėjau lankyti kursus.
Mano partneris po pirmos pamokos į kursus nebeatėjo, laivo nenusipirkome, o aš mokslus baigiau.
Vasarą planuoju papildomai pasimokyti, kad įgyčiau aukštesnę kvalifikaciją.
Man laivai, vanduo – romantika. Mielai mėnesį pagyvenčiau patogiame nuosavame kateryje.
– Girdėjau, kad ir aikido treniruotes lankote.
– Aikido man patinka, nes krūvio gauna visas kūnas. Vis dėlto pats geriausias ir gražiausias sportas moteriai, manau, yra sportiniai šokiai. Mano darbas toks, kad privalau būti geros formos. Sportas, šokiai padeda to siekti.
– Esate ne kartą pasakojusi apie dietas, kurių laikotės. Kokios išvados?
– Nesu iš tų moterų, kurios gali valgyti negalvodamos apie savo kūno linijas. Turiu ne tik nuolat galvoti, ką valgau, bet ir sportuoti.
– Ar tuomet, kai karjeros pradžioje pradėjote dirbti su Žilvinu ir jo pirmąja žmona, pagalvojote, kad vieną dieną ištekėsite už jo?
– Žilvinas tuomet buvo vedęs, o man šeima – šventa. Nebuvo jokių minčių, kad galėtume būti kartu. Juk jis su žmona vadovavo visam kolektyvui, kartu sprendė dėl atlyginimo, išbardavo, jei ne taip šokdavau, dainuodavau, pavėluodavau į repeticiją ar sustambėdavau.
Vienas į kitą kiek kitaip ėmėme žiūrėti praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo pažinties.
– Gal Žilvinas yra prasitaręs, kada pamatė jumyse daugiau nei dainininkę?
– Sakė, kad pirmiausia įeidavo papai, paskui – Starošaitė. Vyrus tai veikia, turbūt.
Parengė Milda Zavarskytė
Seksualiausia vyro kūne – akys
Paprastai sunkiai apsisprendžianti I.Starošaitė be vargo pabaigė A.Kilkuvienės pasiūlytus sakinius.
– Be to, ką gyvenime jau pasiekiau ir išmokau, dar norėčiau... išmokti kelias užsienio kalbas. Pirmiausia ispanų ir italų.
– Geriausias mano gimtadienis buvo... dalyvaujant televizijos šokių projekte. Tą dieną įvertino mūsų triūsą – iškovojome pirmą vietą ir buvau pačios gražiausios figūros.
– Seksualiausia vyro kūno dalis yra... akys.
– Buities darbas, kurio nekenčiu... šluoti grindis.
– Jei galėčiau atsukti laiką... neatsisakyčiau pasiūlymo mokytis dainavimo Maskvoje. Atsisakiau, nes Žilvinas įtikino, kad geriau žvirblis rankoje.
