Tokie žmonės niekada nenueis į kino teatrą prieš tai neišsiaiškinę visko kuo tiksliau. „Veiksmo trileris su siaubo ir paranormaliais elementais?“ Puiku, aišku.
„Kostiuminė pseudoistorinė drama su veiksmo ir erotikos elementais?“ Irgi nuostabu, aišku.
Man, pavyzdžiui, tokios tikslios filmo naudojimo instrukcijos nereikia. Gerai, jeigu tai tiesiog krūtinę kutenantis ir gyvenimą keisti raginantis katarsis, bet užtenka ir gerai praleisto laiko ar kokybiškos pramogos. Ir jau visiškai nesvarbu, kokią tikslią etiketę jam priklijuoti.
Antras žvilgsnis. „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ tikrai nėra tas raupsuotuosius gydantis ir lozorius prikeliantis katarsis. Tačiau aš puikiai praleidau laiką, ne kartą ir ne du juokiausi (beje, per antrą peržiūrą netgi atrasdamas autorių pokštų, kuriuos pirmą kartą pražiopsojau), žodžiu – pramoga tikrai kokybiška.
Tačiau po filmo kartais nori savęs paklausti: o ką aš žiūrėjau?
Veiksmo komediją? Juodąją komediją? Komedijos parodiją? Vesterno alegoriją? Visų šių elementų filme apstu. Tik kartais ima ir pradeda atrodyti, kad juostos kūrėjai Simonas Aškelavičius ir Ričardas Marcinkus šį spėlionių žaidimą žaidžia ne tik su žiūrovais, bet ir su savimi.
Ir net nežinau, kodėl jį žaidžia. Ar todėl, kad žaisti yra smagu, ar tiesiog todėl, kad patys sau ne iki galo atsakė, kokį filmą kūrė?
Bet nebūkime priekabūs. Kiekvienas kūrinys yra pirmiausia talentingai papasakota įdomi istorija. Vienas priekin judina siužetas, kitas – įvykių keičiami ir juos keičiantys personažai, trečias – ir tas, ir tas.
Peleniaus istorija. „Traukinio apiplėšime“ istorija tikrai yra. Kartais lengvai nuspėjama, kartais daug kartų matyta, bet vėlgi čia visiškai negalime būti priekabūs. Nuo antikinio teatro laikų žmonija nieko daugiau nesugalvojo, kaip Aischilo ir Aristofano kūrinių variacijas.
Vieną iš tokių variacijų matome ir čia. Tai yra Pelenės, o šiuo atveju Peleniaus istorija, perkelta į filme nepaprastu jaukumu pozuojančius Anykščius ir paskaninta iš pradžių visiškai organiškais smulkių sukčių, smulkių svajonių ir smulkių nusikaltimų anekdotais, o paskui imanti tirštėti iki jau mažiau organiškų emocijų, kraujo ir mirčių.
Būtent tas žanro krešėjimo procesas labiausiai ir glumina. Gerai, kad jis nėra visiškai staigus, o gana palaipsnis, todėl nereikia išeinant iš kino teatro krapštyti galvos ir mintyti: „Ėgi, ką aš čia pamačiau?“ Ir vis dėlto...
Įtikino. Paulius ir Saulius, kuriuos puikiai vaidina Giedrius Savickas ir Marius Repšys, yra visiškai įtikinantys personažai ir tokie išlieka netgi patekdami į pačias keisčiausias situacijas. Įtikina jų reakcijos, poelgiai, kalba, juokas ir netgi muzika, kurios klausosi.
Aplinkui vestuvėms besirengiantys ar vietos BVP smulkiomis įmonėmis keliantys antraeiliai personažai lygiai tokie pat įtikinantys filmo pradžioje. Viduryje. Antrajame trečdalyje. Trečiajame ketvirtadalyje. Bet finale juos jau valdo vien filmo kūrėjams pavaldi logika.
Ir vėlgi nesakau, kad ta logika būtų skylėta ar nenuosekli. Tiesiog ji man pasirodė pernelyg įnoringa ir pernelyg orientuota į tuos žiūrovus, kurie drąsiai įdeda savo letenėlę režisieriui į ranką ir leidžiasi su juo į pusantros valandos kino pasakojimą.
Gal aš esu tiesiog sugadintas ir gal man verčiau pačiam pasiremontuoti savąją logiką ir kino suvokimą? O ne kabinėtis prie kūrėjų?
Todėl vėl grįšiu prie to, apie ką jau rašiau: laiką kino teatre praleidau linksmai. Ir jau už tai ačiū visai komandai.
P. S. Apie išgarsintą faktą, kad filme nenuskamba joks keiksmažodis. Taip, tikrame gyvenime žmonės taip nešneka. Ne, man keiksmų stoka visiškai neužkliuvo. Aš jos tiesiog nepastebėjau.
