-Ar galite papasakoti apie savo personažą seriale „Bruto ir Neto“?
-Rička yra žmogiškas. Bosas numeris du, antra kasta (juokiasi). Jis chebroj tvarko nešvarius reikaliukus. Faktas, kad jis nori būti pirmuoju bosu, tačiau jam nepavyksta. Jis paprasčiausiai nespėja to pasiekti. Būdamas scenaristas būčiau praplėtęs jo istoriją (juokiasi). Dabar – vien tik rasborkės, jokios meilės linijos.
Pamenu, prasidėjus filmavimams nelabai supratau, ar personažas turi būti žmogiškas, ar hiperbolizuotas, tačiau vėliau pamačiau, kad hiperbolė čia labai tinka – visgi tai ne kinas, o situacijų komedija. Svarbiausia yra rezultatas, o jis – puikus. Pamatęs pirmą seriją labai apsidžiaugiau.
-Kaip kuriate savo personažą?
-Paprastai skaitai scenarijų, o tai darant galvoje kyla kažkokie vaizdiniai. Kaip ir skaitant knygą. Pamatai, pajauti, įsigyveni į personažus, galvoji, kaip palenkti jį į vieną ar kitą pusę. Atėjus į filmavimo aikštelę susitinki su režisieriumi, kuris tavo personažą įsivaizduoja iš dar kitos pusės, į kurią bando lenkti tave. Tada vyksta dialogas, o kartais – konfliktas (šypsosi). Filmuojantis seriale susiduri su ypatingai greitu tempu, tai padeda ieškoti savęs iš dar kitos pusės – nėra laiko iš anksto apsikalbėti, pasitarti, nufilmuoti reikia labai daug ir greit.
-Lietuvos televizijų serialų gerbėjai prieš „Bruto ir Neto“ Jus matė tik viename seriale. Taip pat – šokių projekte. Ar darbas kine labai skiriasi nuo darbo televizijoje?
-Pašokau, dabar gal reikia padainuoti (juokiasi). Kine turi didesnį biudžetą ir atitinkamai didesnes galimybes kūrybinės grupės, techninio personalo prasme. Aktoriui tenka daugiau atsakomybės. Kai dirba tiek žmonių, į aikštelę visada turi ateiti šimtu procentų pasiruošęs, susidėliojęs tekstus ir mintis. Filmuojant serialą viskas vyksta penkis kartus greičiau negu kine. Kartais tai maišo, o kartais atvirkščiai – padeda pamatyti savo, kaip aktoriaus, spragas ir padaryti išvadas.
Apskritai, kiekvienas darbas yra darbas su savimi. Štai vakar atlėkiau į filmavimą ir pats jaučiu, kad perspaudžiu. Gal ne ta koja iš lovos išlipau, gal laksčiau visą dieną, vaikus vežiojau, tačiau aikštelėje suprantu, kad sunkiai kontroliuoju vaidmenį, balsas gaidį gaudo. Tačiau negali apsisukti ir išeiti, tam nėra laiko. Belieka tikėtis, kad montažo režisierius suras geresnį kadrą (šypsosi).
-Yra teigiančių, kad dirbant kine aktoriai neturėtų bendrauti su technine komanda – stilistais, operatoriais, garso režisieriais. Kokia Jūsų nuomonė?
-Manau, kad tai yra nesąmonė. Rezultatas yra bendras, visi turi dirbti kartu. Stilistai visuomet klausia, ar jaučiuosi patogiai apsirengęs, ar rūbai tinka mano personažo charakteriui. Taip pat ir su grimu. Neatsiklausę ir plaukų niekada nekerpa (juokiasi). Man visada įdomu išgirsti garso režisierių kritiką, paklausyti, ar viskas gerai, ar nėra falšo. Su scenaristais dažniausiai nesusitinku, taigi ir savo personažo linijos pakeisti negaliu (juokiasi). Nors pamenu, vieną kartą Rusijoje filmavome filmą, aš vaidinau lietuvį vairuotoją Leningrado blokadoje. Jį turėjo nušauti filmo gale, bet aš nuėjau pas režisierių ir jį įtikinau, kad nušauti lietuvį – labai negerai. Jis sutiko ir mano personažas liko gyvas. Taigi jei tik labai nori, siužetą gali palenkti į savo pusę.
-Ar nebaisu mirti tiek daug kartų?
-Begyvendamas pripranti mirti (šypsosi).
-Mėgstate televizijos serialą „Vikingai“. Gal norėtumėte suvaidinti kokį nors mitologinį lietuvių narsuolį?
Žinoma, senai jau laikas sukurti ką nors tokio! Apskritai, šios dienos lietuviams labai reikia tautiškumo. Kodėl lietuviai nekuria tokio tautiško kino? Žinau, kad dabar režisierius Donatas Ulvydas kuria filmą apie Romą Kalantą, tai labai mane džiugina. Tokie filmai tautai labai reikalingi.
-Ar turite savo svajonių vaidmenį?
Svajonių vaidmuo yra visapusiškas pagrindinis herojus – tuomet gali parodyti save iš įvairių pusių. Mane visada domino stiprūs charakteriai. Personažų, kuriuos norėčiau suvaidinti, amplitudė yra labai plati. Negaliu pasakyti, kad būtinai noriu suvaidinti Otelą ar Sirano de Beržeraką. Dar besimokant režisierius Jonas Vaitkus mums sakė, kad blogietį gali suvaidinti tik labai geras žmogus. Aš tokius vaidmenis dažniausiai ir gaunu (juokiasi). Tikiuosi dėl to, kad esu geras žmogus. Kartais net per daug.
