Australijoje gimęs britas pirmą sykį į Lietuvą užsuko prieš 41 metus – kai jo vaidmenys filmuose „Titanikas“, „Anakonda“, „Turtuolis Ričis“, „Džiumandži“, „Mumija“, serialuose „Midsomerio žmogžudystės“ ir „Frosto prisilietimas“ buvo dar tolimoje ateityje. O ir mintis apie tai, kad Lietuvoje galėtų būti filmuojamos Vakarų prodiuserių kino juostos, atrodė visiškai absurdiška.
Su teatru tada Lietuvoje viešėjęs J.Hyde’as sugrįžo 2000-aisiais – vaidinti amerikiečių sukurtoje istorinėje dramoje „Hunas Atila“.
Įdomiais kino ir teatro vaidmenimis pagarsėjęs žilagalvis aktorius šiandien vėl vaikšto Vilniaus gatvėmis – filmuodamasis TV projekte, kurio siužetas laikomas po devyniais užraktais.
Pakvietęs į jaukų kambarį Vilniaus senamiestyje, kuris mėnesiui tapo jo namais, aktorius atrodo panašus į daugelį jo vaidinamų herojų – kiek ironiškas, greitai reaguojantis į pokštus, atsipalaidavęs, bet dėmesingas.
Istorijas Jonathanas ne tik pasakoja, bet ir jų klausosi – jis nuoširdžiai nustebo, kad britų aktorius Dexteris Fletcheris, su kuriuo 1986-aisiais filmavosi juostoje „Karavadžas“, yra vedęs lietuvę ir dažnai lankosi mūsų šalyje.
Mielai dažniau lankytųsi ir jis pats – galbūt ir su šeima. „Lietuva man patinka vis labiau“, – pokalbį su „TV antena“ pradėjo kino žvaigždė.
– Kaip jūs 1974-aisiais atsidūrėte Lietuvoje? – paklausiau J.Hyde’o.
– 1974-aisiais į Sovietų Sąjungą atvykome su teatro trupe „Prospect“. Vaidinome Helsinkyje, tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas. – Red.), Vilniuje, Maskvoje ir Romoje.
Tai buvo Leonido Brežnevo era. Įdomu matyti, kaip per tą laiką pasikeitė Lietuva. Jau 2000-aisiais Vilnius atrodė laisvas ir atviras miestas. Dabar matau, kad jame kur kas daugiau turistų.
Prieš kelias dienas apsilankiau Kaune, kur susižavėjau praėjusio amžiaus pradžios architektūra. Toks įspūdis, kad tų laikų architektai keliavo į Paryžių, parsivežė idėjų ir sukūrė tikrus modernizmo šedevrus.
Laisvės alėja – labai jauki vieta. Tuo metu kaip tik vyko didelė mugė. Nupirkau savo žentui šaliką, numegztą 80-metės močiutės, prisipirkau medaus ir mėlynių. Nuostabi diena.
– 1974-aisiais lankytis čia turėjo būti tikra egzotika.
– Taip ir buvo. Mus visur lydėjo gidai – akivaizdžiai jų darbas buvo informuoti KGB apie kiekvieną žingsnį.
Pavyzdžiui, Leningrade buvo labai nejauku. Ten susipažinome su baleto šokėjų pora. Jie troško emigruoti į Izraelį ir dėl to sulaukė pasekmių – jiems buvo uždarytos visų šokio studijų durys, turėjo repetuoti parke.
Jiems net nebuvo leidžiama ateiti į mūsų viešbutį, todėl naktį kartu su visais aktoriais nuėjome į jų namus.
Maskvoje buvo panašiai. Garsiam violončelininkui Mstislavui Rostropovičiui ir jo žmonai Galinai Višnevskajai nebuvo leista mūsų aplankyti užkulisiuose, todėl išsmukome į koridorių ir susitikome ten.
Vilnius tuo metu atrodė labai tylus ir ramus miestas. Mums nedaug leido vaikščioti, sekė kiekvieną žingsnį.
O dabar jūsų sostinė – vieta, kurioje sukama daug filmų ir serialų. Puiki, nesugadinta aplinka ir, kiek suprantu, palankios sąlygos filmuojantiems užsieniečiams.
Tuo primenate Torontą, į kurį filmuotis vykstu lapkritį – naujame režisieriaus Guillermo Del Toro serialo apie vampyrus „Padermė“ sezone.
Turėjau šiek tiek laisvo laiko Vilniuje – aplankiau daug bažnyčių. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vidus – tiesiog nuostabus.
Aplankiau daug puikių restoranų ir parduotuvių. Prisipirkau daug gintaro – taip iš anksto nupirkau Kalėdų dovanas visai savo šeimai. (Juokiasi.)
Visi puošis gintaru. Gražu ir nedaug sveria, lengva vežti. Dar pirkau ir lietuviško medaus – labai gardus.
Jei reikėtų trumpai nusakyti įspūdį apie Vilnių – man šis miestas dabar atrodo klestintis.
– Jūsų karjeros pradžia įdomi – vos nepatekote kariauti į Vietnamą.
– Taip, bet pavyko išsisukti. Tas karas buvo beprotiškas, vienas neteisingiausių žmonijos istorijoje. Visiškas karo nusikaltimų rinkinys.
Daugybė žmonių buvo nupurkšti chemikalais, dėl kurių iki šiol pasitaiko išsigimimų. Mano akimis, ten vyko blogi dalykai, prilygstantys atominės bombos numetimui. Bet niekas dėl to nenuteistas.
Kai manęs nepriėmė į armiją, nusprendžiau, kad tai puiki proga pasižiūrėti, kaip atrodo senelių gimtinė Didžioji Britanija. Atvykau į Europą, įsimylėjau ją ir likau.
Kartais grįžtu į Australiją – štai neseniai vaidinau su Karališkuoju Williamo Shakespeare’o teatru, aktoriumi seru Ianu McKellenu.
– Esate suvaidinęs daugybę vaidmenų teatre ir kine, tačiau dažniausiai minimi trys – filmuose „Džiumandži“, „Titanikas“ ir „Mumija“. Ar tai neerzina?
– Ne. Pažiūrėkite į aktorių I.McKelleną. Daugybė vaidmenų, „Oskarų“ nominacijos, laimėti Auksiniai gaubliai. Bet visi jį žino kaip burtininką Gendalfą iš „Žiedų valdovo“. Vis su juo iš to juokiamės, bet šiaip jam nusispjaut. Toliau daro savo ir nesuka galvos.
– Su kuriuo vaidmeniu dažniausiai siejamas jūs?
– Su dviem vaidmenimis, kuriuos atlikau filme „Džiumandži“. Vienas jų – pagrindinio herojaus, kurį vaidino Robinas Williamsas, tėvo Semo.
Dar su laivo vadovo vaidmeniu filme „Titanikas“. Gatvėje atpažįsta būtent dėl jo, nors tame filme aš su ūsais. (Juokiasi.)
Filmas buvo išleistas 1997-aisiais, dabar prieina jauni žmonės ir sako: „Žiūrėjau į jus, kai buvau vaikas.“
„Titanikas“ – vienas įspūdingiausių projektų, kuriuose yra tekę dirbti. Vien jau dekoracijos buvo pribloškiančios. Tas milžiniškas laivas, sukurtas Meksikos pakrantėje, – to su niekuo nepalyginsi. Be to, buvo surinkti fantastiški aktoriai.
Bet jei paklaustumėte, kurie vaidmenys mano mėgstamiausi, paminėčiau mažesnio biudžeto filmus ir vaidmenis teatre.
– „Džiumandži“ vaidinote su R.Williamsu. Pernai jis pasitraukė iš gyvenimo. Kaip reagavote tai išgirdęs?
– Buvo labai liūdna, didelis smūgis daugeliui kino žmonių. Buvo žinoma, kad jį kamuoja maniakinė depresija.
Tai buvo aišku net prieš 20 metų, kai filmavomės „Džiumandži“.
Bet jis buvo ir neįtikėtinai energingas. Kai filmavomės Vankuveryje, kiekvieną pirmadienio vakarą eidavo į vietinį komedijos klubą ir kelias valandas linksmindavo žmones. Jis buvo tobulas komikas ir improvizuotojas.
– Kine dažniausiai vaidinate prabangą mėgstančius turtuolius. Kodėl?
– Man puikiai pavyksta pamėgdžioti britišką turtingųjų klasės akcentą.
Šiuo metu kaip tik animaciniame filme „Trolių medžiotojai“ tuo neįtikėtinai prabangiu ir snobišku akcentu įgarsinu vieną veikėją mokytoją – jis pusiau žmogus, pusiau trolis.
Beje, dabar manau, kad seriale „Padermė“ irgi vaidinu turtingiausią žmogų pasaulyje. (Juokiasi.) Jis pasiruošęs sudaryti sutartį su velniu, kad tik taptų nemirtingas. Bet jį vis tiek nužudys. (Kvatojasi.)
– Ar yra vaidmenų, kurių atsisakėte ir dabar gailitės?
– Taip, esu vaidinęs Dereko Jarmano (eksperimentais pagarsėjęs britų režisierius, miręs 1994 metais. – Red.) filme „Karavadžas“. Tada jis mane kvietė vaidinti filme apie filosofą Ludwigą Wittgensteiną.
Turėjau vaidinti garsų ekonomistą Maynardą Keynesą, bet atsisakiau. Net pats nepamenu, kodėl. Tikiuosi, ne dėl to, kad pasipainiojo koks š... projektas, už kurį daugiau mokėjo. Iki šiol sau spardau užpakalį, kad atsisakiau.
– Jūsų dukra Georgia King – irgi aktorė. Ar nebandėte jos atkalbėti nuo šio nelengvo kelio?
– Tiesą sakant, jos vyresnė sesuo irgi norėjo būti aktorė, baigė mokslus, turi puikių gabumų, tačiau metė šią veiklą.
Ne visiems lengva susitvarkyti su atstūmimu, kurį kasdien patiria vaidmens negaunantys aktoriai.
Georgia – mano jaunėlė. Ji neturi jokio aktorinio išsilavinimo, bet nusprendė, kad gali vaidinti ir be jo.
Jai puikiai sekasi – šiuo metu filmuojasi 18 serijų komedijoje JAV kanalui HBO. Taip pat filmavosi nevienareikšmiškai vertinamame seriale, kuriame vaidina pakaitinę dviejų gėjų vaiko motiną.
Filmavosi kine, šiek tiek dirbo teatre. Džiaugiuosi dėl jos.
– Nenorėjote, kad ji taptų, pavyzdžiui, teisininke?
– Visi mano giminaičiai – teisininkai. Aš irgi turėjau juo tapti, bandžiau.
Bet, viešpatie, kaip tai nuobodu. Visiškai juos nuvyliau. Bet vėliau nusifilmavau seriale apie garsų advokatą Edwardą Marshallą Hallą. Tai gal bent taip išpirkau savo kaltę. (Kvatojasi.)
– Jūsų žmona – žinoma operos dainininkė Isobel Buchanan. Kurio iš jūsų karjeros kelias buvo sunkesnis?
– Jos padėtis kitokia. Ji dainavo „Carnegie Hall“ salėje, Vienos operoje, Kelne, Paryžiuje – svarbiausiose vietose, kur atliekama opera. Dainavo su Placido Domingo, dirbo su garsiausiais dirigentais.
Ji ketino dainuoti žymiajame „La Scala“ teatre, bet tada susilaukėme dviejų dukterų.
Gimus pirmajai, ji gastroliavo su vaiku ant rankų, bet gimus antrajai nusprendė, kad nori būti gera motina ir daugiau dėmesio skirti vaikams.
Be to, gimus antrajai dukteriai, mano žmona turėjo bėdų dėl skydliaukės, tai paveikė jos balso stygas.
To niekaip nebuvo galima pataisyti – gydymu ar poilsiu.
Kartais mes kartu rengiame vaidybos ir muzikos vakarus, kuriuose ji dainuoja. Ir, mano akimis, dainuoja nuostabiai, tačiau nesutinka grįžti į profesionalią karjerą. Dainuoja savo malonumui ir yra laiminga.
– Esate sakęs, kad jei nebūtumėte tapęs aktoriumi, galbūt šiandien būtumėte dailininkas.
– Tai tiesa, aš vis dar tapau, bet nedaug. Man tai nėra labai lengvas užsiėmimas ar poilsis.
Yra dar daug dalykų, kuriuos norėčiau padaryti. Pavyzdžiui, išmokti dar bent porą kalbų. Kalbu tik angliškai ir baisiai – prancūziškai.
Tikiuosi šią žiemą Toronte patobulinti prancūzų kalbos įgūdžius. Galbūt, kai susitiksime kitą sykį, galėsime kalbėtis prancūziškai.
