Kartą per savaitę R.Janutienė turi apsilankyti Vėžio institute Santariškėse, kur jai atliekamos chemoterapijos procedūros, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Bet kitomis dienomis ji nesiilsi ir nedūsauja galvodama apie savo diagnozę.
„Lietuvos ryto“ televizijos laidų „Nuoga tiesa“, „Patriotai“ ir „Viskas. Aišku“ vedėja yra užsimojusi parašyti dar vieną knygą ir viešai dalytis patirtimi apie vėžio gydymą.
– Ar nesinori tiesiog sustoti ir pailsėti? Juk chemoterapija vargina? – paklausiau R.Janutienės, apsirišusios plikai skustą galvą skarele.
– Jūs mane ir atplėšėte nuo darbo – rengiu laidą apie Seimo nario konservatoriaus Manto Adomėno žmonos Viktorijos ryšius su Kauno Daktarų gauja.
Ši istorija į dienos šviesą išlindo atsitiktinai. Vasarą pradėjau rinkti medžiagą naujai savo knygai, kuri pasakos apie sovietmečio Kauną – pogrindinius milijonierius ir nusikaltėlius.
Neišsenkantys mano informacijos šaltiniai yra du garsūs Lukiškių kaliniai – Henrikas Daktaras ir Vladas Beleckas.
Kalbantis su V.Belecku kaip vieną iš anuomečio Kauno pogrindinių veikėjų jis paminėjo Viktoriją Vogulienę, kuri dabar yra Adomėnienė.
Štai jums ir naujojo sezono pirmosios „Patriotų“ laidos tema. (Laida pasirodys rugsėjo 22 d. – Red.)
Tad kaip galiu ramiai ilsėtis, kai atkapstau tokias įdomias istorijas?
– Regis, chemoterapijos procedūros, kurias dauguma ligonių sunkiai atlaiko, vos įsiterpia tarp daugybės jūsų darbų?
– Įsiterpia. Ir agresyviai. Tačiau kadangi aš jau atlaikiau pirmąjį – sunkiausią gydymo etapą ir įžengiau į antrąjį, kurį lengviau pakeliu, galiu dirbti.
Darbas neatima labai daug jėgų. Daugiau jų atima tai, kad negaliu sportuoti. Kol kas man uždraudė gydytojai. O sporto trūkumą labai jaučiu – užlipu į ketvirtąjį aukštą uždususi, nors anksčiau lengvai galėdavau užbėgti į devintąjį.
Liga neatėmė smegenų. Galiu jomis naudotis ir rengtis naujam televizijos sezonui.
– Po atvirų pokalbių apie savo ligą sulaukėte ne tik linkėjimų pasveikti, bet ir piktdžiugos. Esą buvote nubausta aukštesnių jėgų už aštrų liežuvį.
– Galbūt prieš kokias septynias kartas koks nors mano proproprosenelis galėjo būti ką nors tokio pridirbęs, už ką dabar aš atsiimu.
Ir Biblijoje sakoma, kad prakeiksmas muša iki septintos kartos.
O jei rimtai, manau, kad mano ankstesnis gyvenimo būdas padeda įveikti tai, kas dabar atima jėgas. Buvau užsigrūdinusi ir fiziškai, ir psichologiškai.
Sportuodama sukaupiau daug sveikatos, o turėdama įdomų darbą neapleidau jo ir neištižau. Šiam darbui reikia ir valios, ir kruopštumo, ir azarto. Man visa tai padeda.
– Ar gyvenimo pamokas išmokote?
– Anksčiau turbūt būčiau jautriau reagavusi į piktas replikas ar linkėjimus. Dabar jie nuo manęs atšoka kaip teniso kamuoliukai nuo sienos.
Tokiomis akimirkomis išmoksti atsirinkti ir supančius žmones, ir darbus. O ir draugai kai kurie nubyra. Bet atsiranda naujų. Tiesa, sulaukusi tokio amžiaus jau negaliu jų vadinti draugais. Tai tiesiog žmonės, kurie linki man gero.
Prie buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko ir jo žmonos Agnės namų vartų esu parengusi ne vieną aštrų reportažą. Tačiau dabar mes puikiai su Agne bendraujame ir turime bendrų temų.
– Savo jėgas suvienysite ir naujame lrytas.lt projekte „Rūta“.
– Jis prasideda rugsėjo 21 d. Projekto tikslas – teikti psichologinę pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms ir jų artimiesiems. Portale jie galės pateikti klausimus profesionaliems onkopsichologams, POLA (Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos) atstovams arba man.
Apie projektą galėsite išgirsti ir per mano laidas. Planuojame ir keletą specialių laidų šiai temai pagvildenti.
Ši liga Lietuvoje yra apgaubta paslapčių. Tačiau gydymo metodai pažengę į priekį. Jeigu liga nustatoma ankstyvos stadijos, gydymo rezultatai būna puikūs.
Pas mus mirtina liga vadinama tai, kas Amerikoje vertinama kaip sloga. Tai psichologiniai dalykai, žmonės yra įbauginti.
Pagrindinė bėda yra ne tai, kaip Lietuvoje gydomas vėžys (o jis gydomas taip pat kaip ir visoje Europoje), bet tai, kad žmonės negauna psichologinės pagalbos. Išgirdę vėžio diagnozę, žmonės išsyk pradeda save laidoti.
Net ir išgirdę gerą žinią – kad tai tik pirma stadija, jie jau vyniojasi įkapes ir baigia savo gyvenimą.
Arba nusprendžia, kad tai svarbiausias jų gyvenimo įvykis ir nuo šiol reikia viską keisti. Ne vienas žmogus man taip ir yra pasakęs.
– Nejaugi po šios diagnozės niekas jūsų gyvenime nepasikeitė?
– Pasikeitė – pardavėme butą ir statomės namą. (Juokiasi.)
– Rimti pokyčiai. Žmonės, kurie statosi namus, turbūt nesiruošia savęs laidoti?
– Juk ne antkapį statausi. (Juokiasi.)
O jei rimtai – pasikeitė tai, kad nebeleidžiu sau jaudintis dėl nereikšmingų dalykų. Pirminė baimė, kad čia yra TA diagnozė, priverčia labai rimtai pagalvoti apie savo gyvenimo kokybę. Apie tai, kaip gyveni, su kuo gyveni, kaip bendrauji, kaip dirbi, su kuo leidi laiką.
Galvoji apie tai, kaip neleisti tam baisiam juoduliui ateiti į tavo gyvenimą ir kaip kiekvieną dieną nugyventi gerai.
Suvoki, jog didžiausia vertybė yra tavo gyvenimas, o ne kokie nors burbulai. Ši diagnozė išgrynina tikrus dalykus ir jausmus. Kad ir meilę.
Regis, ji dar labiau sustiprėjo. Juk prieš giltinę bet ko nepastatysi, ją nugalėti gali tik didingesni ir stipresni dalykai, tokie kaip meilė.
– Kaip bendraujate su gydytojais? Ar esate drausminga pacientė?
– Bendraujame puikiai. Iš pradžių mano organizmas į gydymą reagavo labai audringai. Bet kadangi esu prikaupusi daug gyvybinės energijos, jis labai greitai sugrįždavo į normalią būklę.
Gydantis man tenka daugiau bendrauti ne su gydytojais, o su šauniosiomis medicinos seserimis.
O gydytojai man dėkingi už tai, kad esu jų ruporas – garsiai kalbu apie tai, kad reikia laiku tikrintis sveikatą ir tinkamai gydytis.
Štai vienas mano draugas, sužinojęs, kad serga vėžiu, nusprendė nesigydyti, tylėti ir apskritai šią ligą ignoruoti.
Vieną dieną pasakęs žmonai, kad jam reikia kažką išsioperuoti, išvyko į ligoninę. Žmona jį parsivežė karste.
– Ar gydotės tik tais būdais, kuriuos rekomenduoja gydytojai, ar ieškote ir kitų? Tarkime, homeopatiniais preparatais?
– Stengiuosi vartoti tik tai, ką liepia chemoterapeutė. Jokių žolelių negeriu ir vaistų su niekuo nederinu.
Geriausi patiekalai yra tie, kuriuose nedaug sudedamųjų dalių, o ne kokteiliai, kurių žmonės prisigalvoja.
Vėliau, jei viskas bus gerai, stengsiuosi kaip nors atsigauti. Tačiau negali žinoti, kaip bus, – juk mes matome tik ledkalnio viršūnę. Niekada nežinai, kiek jo yra po vandeniu ir kada liga gali smogti.
Esu realistė, užaugusi tarp mokslininkų. Mano tėvas ir brolis – fizikai. Žinau, kad labai mažai apie save žinome. Tačiau mieliau ieškau patyrimo ir mokslinės tiesos nei visokių aurų ir čakrų.
– Ar tikite Dievą?
– Taip. Fizikai irgi juo tiki. Kvaila netikėti, nes apie šį pasaulį mes nežinome 99,9 procento tiesos. Visos mūsų žinios tėra sutartiniai dalykai.
– Ar jūs su Dievu nesipykstate?
– Manau, kad jis kartkartėmis ant manęs supyksta. Žinau, kad nesu šventoji, visko pridarau gyvenime.
– Ar esate buvusi išpažinties?
– Vienąsyk buvau – prieš vestuves. Sakė, kad kitaip nesuženys. Tai tuomet ir išsipasakojau. (Juokiasi.)
– Ar jūsų įvaizdis naująjį televizijos sezoną nesikeis – nenustebinsite nauja šukuosena?
– Yra užaugęs pusės centimetro ežiukas. Bet jis manęs vis dar nedžiugina. O kadangi nedžiugina, tai ir nuskutu.
Tačiau mano kosmetologė pastebėjo, kad plaukai atauga jau tankūs. Vis dėlto ežiuko premjera bus tik po Naujųjų metų.
