Vieta, kurioje nėra nė lašo alkoholio, prastai veikia internetas, o naktimis už tvoros stūgauja mirtinai pavojingi laukiniai žvėrys.
To, ką Daiva dvi savaites veikė Pietų Afrikos Respublikoje, niekaip nepavadinsi paprastomis atostogomis, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Rezervate greta Port Elizabeto miesto žurnalistė padėjo prižiūrėti laukinius gyvūnus, dirbo ūkio darbus – savanoriškai, mokėdama už šią galimybę iš savo kišenės.
„Gyvūnai man visada buvo įdomiau už architektūros paminklus. Keliaudama visada stengiuosi atsidurti arčiau jų, Tailande esu ir ant krokodilo sėdėjusi.
Keletą metų svajojau apie safarį Afrikoje, tačiau tai – beprotiškai brangi pramoga. Sužinojusi apie galimybę savanoriauti supratau, kad tai – svajonės išsipildymas“, – pasakojo Daiva.
Į Afriką ji išvyko sunkia širdimi. Likus vos kelioms dienoms iki kelionės iš gyvenimo pasitraukė Daivos bičiulė – verslininkė, TV laidų vedėja Ingrida Navickaitė, su kuria ji ketino į Afriką vykti kartu.
Į lėktuvą D.Žeimytė sėdo su ašaromis akyse, o nuvykusi į rezervatą pirmiausia sulaukė klausimo: kur Ingrida?
„Ten niekam nebuvo pranešta, kas nutiko. Sužinoję darbuotojai labai užjautė, sakė, kad bet kada galiu pasikalbėti. Viena mergina apskritai pradėjo mane globoti ir padėjo nusiraminti.
Būdama Afrikoje kartą sapnavau Ingridą. Labai daug apie ją galvoju, bet juk nieko negaliu pakeisti. Man iki šiol liko daug klausimų, kurių dar neturėjau galimybės pateikti Ingridos artimiesiems. Tikiuosi tai padaryti“, – sakė Daiva.
Jau po pirmų kelių rezervate praleistų dienų ji apžiūrinėjo pūsles ant delnų.
Savanoriams teko ir užduotis kirsti medžius mačetėmis ir remontuoti kelią. Keltis anksti, kaip kareivinėse. Tačiau Daivai tai visai patiko.
„Tampiau akmenis į traktorių ir nesiskundžiau. Tik kartais atrodė, kad kai kuriuos darbus būtų galima atlikti kur kas paprasčiau – storus medžius būtų galima nupjauti pjūklu, bet nesiginčijau.
Juokingiausia, kai dabar draugai klausia, kodėl neįdegiau. Ten, kur buvau, dabar ankstyvas pavasaris, pasitaikė dienų, kai lijo, temperatūra siekė vos dešimt laipsnių šilumos. Grįžę po darbų prie židinio šildėmės“, – pasakojo Daiva.
Noras iš arti pamatyti laukinius žvėris išsipildė su kaupu. Rezervato darbuotojai iš karto įspėjo, kad savanoriams nevalia kišti nosies už elektrine tvora saugomos teritorijos.
„Visiškai nenorime, kad tektų jus nušauti, kai tampys liūtas“, – ramiai atvykėliams paaiškino afrikiečiai. Du sykius perspėti nereikėjo – net ir saugioje teritorijoje sutemus lietuvė jautėsi kiek nejaukiai, girdėdama už tvoros laukinių žvėrių skleidžiamus garsus.
„Šalia buvo ir aptvarai su baltaisiais liūtais, tigrais. Bandai sugauti belaidžio interneto signalą, parašyti laišką, o už dešimties metrų liūtas riaumoja.
Žinau, kad pamačiau kur kas daugiau nei safarių lankytojai. Drambliai, beždžionės, liūtai nuolat buvo šalia.
Buvo labai įdomu stebėti gyvūnų elgesį – tris dienas iš eilės matėme, kaip trys zebrą papjovusios liūtės jį saugojo laukdamos, kol pasirodys patinas. Suėdė ketvirtą dieną“, – pasakojo Daiva.
Tiesa, jai nepavyko pamatyti leopardo, bet vietiniai paguodė, kad užtikti šį gyvūną labai sunku.
„Kad jų ten buvo – tai tiesa. Vieną dieną mačiau į medį užtemptą sudraskytos antilopės galvą, juk ne beždžionės ten ją nunešė“, – juokėsi Daiva.
Per dvi savaites ji patyrė tik vieną epizodą, kuris sukėlė šleikštulį.
Savanoriams teko krauti ir liūtams vežti dvėselieną. Nuo tos akimirkos Daiva tapo vegetare – ir pati nežino, kiek laiko negalės prisiversti valgyti mėsos, nors iš Afrikos parsivežė zebrų mėsos pašteto ir vytintos strutienos.
„Reikėjo krauti nudvėsusių jautukų mėsą. Tiems, kurie to nepatyrė, smarvės nenupasakosi. Ji tris dienas nuo rankų sklido – plauk jas neplovęs.
Vaizdas irgi baisus. Dabar net parduotuvėje į mėsą negaliu žiūrėti – supykintų“, – pasakojo žurnalistė.
Vieną laisvą savaitgalį turėjusi moteris keliavo prie Atlanto vandenyno – iš specialaus vandenyje panardinto narvo stebėjo ryklius.
Įspūdžių daug, ir ne vien apie pamatytus gyvūnus. Kai kurie prisiminimai nelabai malonūs.
Per dvi savaites Daivą du sykius apšvarino vagys – abu kartus iš seifo dingo po šimtą JAV dolerių.
„Akivaizdu, kad tai padarė rezervato darbuotojai, – kiti vargu ar būtų galėję du kartus atsirakinti seifą, kol mes dirbome.
Policijos nekviečiau, triukšmo nekėliau, tiesiog pasakiau mūsų vadovams, kad atidžiau prižiūrėtų savo žmones. Ką padarysi, turbūt taip buvo lemta.
Ten ir šiaip negali jaustis labai saugus. Teko kulniuoti į parduotuvę – eini, tave stebi susispietę būreliai vietinių, kažką nedraugiškai šūkauja. Vis galvoji – atims rankinę ar ne.
Nors Keiptaune, kuriame buvau pakeliui į rezervatą, su vietine lietuve buvome nuėjusios į barą – viskas ten buvo gerai. Žinoma, tame mieste yra rajonų, į kuriuos geriau nekišti nosies“, – svarstė Daiva.
Daili šviesiaplaukė iš Lietuvos negalėjo likti nepastebėta afrikiečių. Moterims, kurioms trūksta dėmesio, ji juokais siūlė būtinai nukeliauti į Afriką.
„Ten labai greitai atsiranda pasiūlymų tekėti. Jei būčiau norėjusi susirasti vyrą – nesunku, bet tokio tikslo neturėjau“, – nusijuokė moteris.
1250 JAV dolerių vien už savanorystės programą ir maitinimą sumokėjusi lietuvė nesigailėjo – jos akimis, dviejų savaičių viešnagė Afrikoje vis tiek atsiėjo santykinai nebrangiai.
Jai susidarė įspūdis, kad dauguma savanorių – jauni, ką tik vidurinę mokyklą ar universitetą baigę žmonės, tiesiog norintys ramiai pagalvoti, kuriuo gyvenimo keliu sukti.
Kai kurie šiam reikalui negaili išties įspūdingų sumų – Daiva sutiko savanorių, kurie rezervate gyvens net keletą mėnesių.
„Galbūt juos šelpia tėvai, nežinau. Daug kas dar lanko ir reindžerių kursus, kurie irgi nemažai kainuoja.
Bet, kita vertus, tai puikus būdas prasivalyti smegenis, pakeisti aplinką, užmegzti pažinčių su įdomiais žmonėmis, praplėsti akiratį. Aš pati susiradau puikią draugę iš Australijos“, – džiaugėsi Daiva.
Yra dalykų, kurių pinigais nepamatuosi. Pirmas dienas Afrikoje Daivai buvo labai liūdna, tačiau pamažu ji užsikrėtė afrikiečių optimizmu ir gamtos teikiama ramybe.
„Kvėpuoji grynu oru, anksti eini miegoti, rezervate – nė lašelio alkoholio. Ten tiesiog negali vaikščioti susiraukęs – afrikiečiai nuolat šypsosi.
Įgijau optimizmo, pasitikėjimo savimi, patobulinau savo anglų kalbos įgūdžius.
Pirmą sykį gyvenime į tokį tolimą pasaulio kraštą keliavau viena. Tai įsimintiniausia mano gyvenimo kelionė. Jaučiausi taip, lyg atėjusi į pirmą klasę, kur tiek daug norisi išmokti“, – prisipažino Daiva.
